Atviras pokalbis su be tėvų išaugusiu Edvardu: išgelbėjo „Krepšinio galia“

Sukurta : 2017-02-14 15:45:33
Atviras pokalbis su be tėvų išaugusiu Edvardu: išgelbėjo „Krepšinio galia“

Šaltinis: Inga Saukienė, 15min.lt


Aštuoniolikmetis Edvardas puikiai žino, ką reiškia būti atstumtam. Globos namuose išaugęs jaunuolis neslepia – dar prieš keletą metų šilumos ieškodavo gatvės muštynėse. Nežinia, kuo jis būtų šiandien, jei ne susitikimas su krepšinio treneriu, socialinio projekto „Krepšinio galia“ vadovu Arminu Vareika. Atviras jaunuolio pasakojimas paliečia širdį ir verčia susimąstyti: o ką dėl panašių į jį pasiruošę padaryti mes?

Gyvena užburtame rate

Kaip pasakoja A.Vareika, „Krepšinio galia“ – žinomo verslininko Juozo Kazicko šeimos fondo iniciatyva. Verslininkas idėją per krepšinį pritraukti socialinėje atskirtyje gyvenančius jaunuolius ir tokiu neformaliu būdu mokyti juos socialinių įgūdžių atsivežė iš Zimbabvės. Jį įgyvendina tinklą visoje Lietuvoje turinti „Sostinės krepšinio mokykla“, kurios treneriai, praėję ir specialius psichologijos kursus, vyksta į įvairius provincijos miestelius ir ten kartą per savaitę nemokamai veda krepšinio treniruotes, o po jų neformaliai bendrauja su jaunimu.

„Tai jau trečias mūsų sezonas. Pirmasis truko vos porą mėnesių. Jų tikslas buvo tiesiog atidaryti krepšinio aikštelę. Tačiau pamatėme, kad negalime palikti vaikų ir reikia projektą tęsti, nes atsirado ryšys su vaikais, jie pradėjo klausti, ar grįšime.

Šie vaikai gyvena užburtame rate – jie perima tėvų, kurie dažnai geria, nedirba, gyvenimo būdą ir mano, kad kitaip gyventi neįmanoma. Mes rengiame jiems ekskursijas, inicijuojame įvairius socialinius judėjimus. Taip stengiamės parodyti jaunimui naujas galimybes, kelią ištrūkti iš savo aplinkos, nes tie vaikai dažnai linkę pasilikti savo kaime. Programa viršijo lūkesčius – pritraukėme begalę vaikų“, – teigė pašnekovas.

Šilumos ieškoti išėjo į gatvę

Vienas iš A.Vareikos auklėtinių – Edvardas – nuo penkerių metų augo valdiškuose namuose. Paskutinė jo stotelė – Lentvario globos namai. Nors šiuo metu jis virėjo specialybės mokosi Vilniuje, dažnai grįžta į juos. Kaip pats sako, ten jo šeima.

„Tėvas miręs, mama gyva, bet nepalaikau su ja jokių kontaktų. Iki 10 metų motina dar kartais aplankydavo, po to dingo. Neseniai vėl buvo apsireiškusi, bet aš atsisakiau su ja matytis. Kai man buvo 11 metų, mane norėjo įvaikinti šeima iš Liuksemburgo, bet aš atsisakiau, o vėliau parašiau, kad nebenoriu būti įvaikintas. Išsigandau, kad būsiu atskirtas nuo sesės ir brolio. Mat girdėjau, kad buvo įvaikintos dvi seserys, o viena jų sesuo tuo metu buvo ne globos namuose, o darželyje, ir jos neįvaikino. Mano sesė tuo metu taip pat dar gyveno darželyje. Ir iš tiesų, vieną kartą mane norėjo įvaikinti mane vieną, kitą kartą – mane su broliu, bet apie sesę nebuvo kalbama.

Buvau labai prie jos prisirišęs. Galima sakyti, namuose ją auginau, nes motina išeidavo ryte gerti ir tik vakare grįždavo. Labai prisirišau prie jos. Taip pat ir brolį tekdavo prižiūrėti. Vaikystės neturėjau. Šiuo metu sesei 14 metų, broliui – 16. Kai ji buvo darželyje, nuolat pas ją laksčiau turėdamas laiko. Norėjau, kad ji mane pažintų, nes kai mus paėmė, ji dar buvo kūdikis. Vasarą ji buvo koją susilaužiusi, visą laiką stovykloje ją nešiojau visur, kol sugijo“, – pasakojo aštuoniolikmetis.

Jaunuolis nesiskundė gyvenimo sąlygomis globos namuose, esą nieko netrūko, su draugais, su kuriais augo nuo pat vaikystės, taip pat puikiai sutarė, tačiau suaugusiųjų šilumos trūko.

„Natūralu – mūsų daug, o auklėtoja viena. Tai ko man trūko, radau gatvėje. Nuo 14 metų aktyviai dalyvaudavau gatvių muštynėse. Mokykloje į Gerovės komisiją mane siųsdavo kiekvieną mėnesį. Buvau blogas vaikas. Kartą direktorė mane pasisodino ir paklausė, kodėl tai darau. Atsakiau, kad man tai patinka, turiu veiklos. Gatvėje jaučiausi pripažįstamas, gerbiamas. Ieškojau situacijų, kad mane gerbtų, kad manęs bijotų. Tik tai buvo netikra pagarba, o iš baimės, kad galiu primušti. Dabar pusė tų buvusių draugų prasigėrė, kiti su policija turi reikalų, o dabartiniai draugai mane gerbia kaip žmogų“, – atviravo Edvardas.

Nors beprotiškai mėgsta gaminti, nori pasilikti kariuomenėje

Pamatęs plakatą, kviečiantį į krepšinio treniruotes, fizinę veiklą mėgstantis jaunuolis nusprendė pamėginti.

„Atsimenu, kai atėjau į pirmą treniruotę, buvo susirinkę tik jaunesni vaikai iš dienos centro. Man nepatiko, bet visgi atėjau antrą kartą. Trečią kartą tie mažiukai jau pradėjo su manimi sveikintis. Pagalvojau, gal liksiu – gal kažką pakeisiu savo mintyse. Iš pradžių nepasitikėjau Arminu, bet po truputį dėjausi į galvą, ką jis sako. Po krepšinio mes visada dar pasikalbame. Dabar Arminas man kaip draugas, kaip brolis. Jei paprašysi patarimo, visada patars.

Pradėjau kitaip žiūrėti į gyvenimą, žmones kitaip vertinti. Atsirado požiūris, kad visi lygūs, nesvarbu, ar tu neįgalus, ar moksluose blogai sekasi, ar krepšinį žaisti nesiseka, dar kažkas. Nesvarbu, kad į krepšinį ateina ir jaunesni vaikai, jie vis tiek mano šeima. Aišku, visko būna, bet susitvarkome. Kartą žaidėme su pas mus atvykusia komanda. Po rungtynių jie papasakojo, kur mokosi, ko siekia ateityje. Ir tuomet aš supratau, kad svarbiausia yra mokslai. Man įsiminė vienas jų patarimas – jūs bandykite įvairiausius užsiėmimus, gal vienas kuri patiks, užsikabinsite“, – dėstė Edvardas.

Šiuo metu jis mokosi profesinėje mokykloje virėjo specialybės, kadangi nuo vaikystės mėgsta gaminti.

„Kai gaminu, visiškai atsipalaiduoju, apie nieką daugiau negalvoju, net telefoną toliau padedu, kad niekas netrukdytų. Dabartiniai draugai mano pasirinkimą labai palaiko, net iš ankstesnių draugų keletas irgi planuoja po 10 klasių ateiti mokytis čia. Man smagu, kad juos pakeičiau. Prisikviečiau draugų ir į krepšinį – ir jie dabar nebesitrina gatvėje, o turi veiklą. Iš pradžių pasiūliau ateiti keliems vaikinukams, jie pakvietė dar kelis ir susirinko jų beveik penkiolika. Iš pradžių net išsigandau – visi skirtingų charakterių ir kaip dabar su jais susitarsiu, kad žaistume gražiai, nesimuštume“, – juokėsi pašnekovas.

Baigęs mokslus Edvardas planuoja eiti į kariuomenę ir galbūt ten likti, nes neįsivaizduoja savęs dirbančio visai sėdimą darbą. Laisvalaikiu jis taip pat norėtų dirbti „Krepšinio galios“ treneriu.

Panoro tapti geruoju pavyzdžiu kitiems

„Kartą su Arminu ir kitais atėjome į dienos centrą. Ten sėdėjo susirinkę jaunesni vaikai ir klausėsi kiekvieno mūsų žodžio. Tuomet pagalvojau, kad noriu keistis, nes noriu kažkam būti geras, o ne blogas pavyzdys. Kaip ir broliui ir sesei dabar esu pavyzdys, kad nereikia šlaistytis gatvėje, nes yra daug kitokių užsiėmimų. Sesę buvau atsivedęs į krepšinį, kai ji padėjo skųsti, kad nėra, ką veikti. Krepšinis jai nepatiko, bet pradėjo lankyti lengvąją atletiką. Brolis kelis metus lanko boso treniruotes. Jam labai patinka, bet gatvėje jis nelenda į muštynes, nes taip pat nori būti geruoju pavyzdžiu kitiems.

Man patinka padėti kitiems. Pavyzdžiui, atėjau į pačių mažiausiųjų šeimyną – nuo pirmos iki penktos klasės. Vaikai apspito. Vienas berniukas nesuprato istorijos. Tris valandas su juo prasėdėjau aiškindamas. Jis dabar penktokas ir už istoriją gauna dešimtukus. Man smagu. Viliuosi, kad ir aš prie to prisidėjau“, – atviravo jaunuolis.

Treneris tampa vieninteliu vyro pavyzdžiu

Pasak A.Vareikos, kadangi krepšinis pas mus labai populiarus, treneris dažnai tampa autoritetu vaikams. Ir labai dažnai jis yra vienintelis vyro pavyzdys. Globos namuose dirba paprasta tik moterys. Artimoje aplinkoje jie tokio pavyzdžio negali matyti, kadangi tėvai dažnai būna priklausomi nuo alkoholio. Susikuria užburtas ratas – tokių tėvai taip pat pradeda gerti, gimdo vaikus, kurie taip pat užaugę pradės gerti. O čia atvažiuoja šviesulys, jaunas vyras, nevartojantis alkoholio, protingai kalbantis, suteikiantis galimybę išvykti už savo kaimo ar miestelio ribų.

„Aš pats kilęs iš mažo miestelio ir pas mus kartą atvyko kunigai, kurie žaidė futbolą. Jie suteikė mums galimybę išvažiuoti iš miestelio į ekskursijas, pamatyti, kaip atrodo Lietuva už miestelio ribų. Tai turėjo didžiulį poveikį, kadangi per tokias keliones supranti, kad kitos galimybės nėra taip toli, kaip tau atrodė. Kai tu vaikus padrąsini, išklausai juos, apsikeiti kontaktais, jie vėliau tau skambina, klausia patarimo. Buvo atvejų, ai sulaukiau skambučio, kai vaikas kalbėjo net apie savižudybę. Atrodo, kuo gali padėti. Tačiau dažnai tereikia paprasto bendravimo, parodyti, kad tas vaikas svarbus tau. Mat dažnai jie mano, kad yra niekam nesvarbūs.

Greitu laiku Vilniuje vyks visų mūsų komandų turnyras. Subursime vaikus į vieną vietą, bet jie ne tik žais, bet ir turės galimybę aplankyti Prezidentūrą, Valdovų rūmus, įvairias mokymo institucijas, susipažins su naujausiomis technologijomis. Norime, kad jie pamatytų, kad pasaulis platesnis negu jų kiemas.

Dauguma kaimo vaikų įsivaizduoja, kad jie gali būti mokytojais, gaisrininkais ir policininkais, nes mato tik tokias specialybes. Jie neturi galimybės prisiliesti prie globalesnio pasaulio. Mes stengiamės suteikti vaikams viltį. Būtent todėl, šis projektas ir tęsiasi. Kai įsitrauki, nebegali išeiti ir taip paprastai jų palikti“, – svarstė krepšinio treneris.

Dėmesio vaikams reikia daugiau nei pinigų

Pasak jo, projektas priima visus tuos vaikus, kurie visuomenėje niekam daugiau nereikalingi. Todėl darbas nėra lengvas. Jaunuoliai kupini agresijos, pasipriešinimo. Jeigu atsilaikai, parodai, kad gali jiems tapti autoritetu, jie tave įsileidžia.

„Jie bando tave išbandyti, tarsi klausia – ko čia atėjai, esą vis tiek mūsų nepakeisi. Jie taip įskaudinti žmonių, kad aplink save susikuria apsauginį skydą, kuris dažniausiai pasireiškia per agresiją ir atmetimo reakciją. Jie nenori prisileisti tavęs, kad vėliau jų neįskaudintum. Reikia suprasti, kad nėra blogų vaikų, jie tik atsidūrę blogoje situacijoje, kuri pavertė juos tokiais, koks jie yra dabar. Bėda tame, kad jie neturi pavyzdžių, kuriais galėtų sekti, o aplinkinių požiūris į juos neigiamas – tarsi jie būtų nereikalingos Lietuvos detalės“, – svarstė pašnekovas.

A.Vareika norėtų, kad visuomenė taptų aktyvesnė ir jos empatija socialiai nuskriaustiems nepasibaigtų kelių eurų auka per rengiamas labdaros akcijas. Esą užsidėjau varnelę ir dabar jaučiuosi geras. Šiems vaikams labiausiai reikia aplinkinių dėmesio ir geranoriškumo.