Kodėl stringa pagalba socialinės rizikos šeimų vaikams?

Sukurta : 2016-05-27 10:12:55
Kodėl stringa pagalba socialinės rizikos šeimų vaikams?

Šaltinis: Vaida Milkova, http://kauno.diena.lt/

"Noriu saugių namų, negeriančių tėvų, kad šeimoje niekas nesipyktų", – taip apie šeimą, kurioje norėtų augti, rašė iš socialinės rizikos šeimos paimta vienuolikmetė mergaitė."

Gyvena patirdami ilgalaikę krizę

Mergaitei pasisekė – ją ėmėsi rūpintis globėjai. Vis dėlto Lietuvoje yra daugybė socialinės rizikos šeimų, kurių vaikai pagalbos, apsaugos nuo girtaujančių ir smurtaujančių tėvų laukia labai ilgai. Apie pagalbos vaikui neefektyvumą kalbėta sveikatą stiprinančio Kauno regiono konferencijoje "Vaiko gerovė – visuomenės socialinės gerovės pagrindas. Kaip to pasiekti?"

"Mūsų valstybėje vaikas nėra prioritetas. Pavyzdys – Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas, kuris jau ketveri metai ruošiamas ir šioje Seimo sesijoje greičiausiai nebus priimtas. Be to, Lietuvoje kovojama tik su pasekmėmis, tačiau reikiamo dėmesio anksti įsikišti į šeimą neskiriama. Nepastebimi pirmi krizės šeimoje požymiai. O kai šeima jau dvejus trejus metus ir ilgiau gyvena patirdama krizę, kai nuolatos geriama, galbūt ir smurtaujama, padėti jai darosi ypač sunku", – konferencijoje sakė Raseinių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, Vaiko teisių apsaugos skyrių (VTAS) vedėjų asociacijos valdybos pirmininkė Regina Klevinskienė.

Ar šeimos problema bus laiku identifikuota ir bus padedama su ja susitvarkyti, priklauso nuo seniūnijų socialinių darbuotojų darbui su socialinės rizikos šeimomis kompetencijos. Į nepakankamą jų kompetenciją dar prieš trejus metus atkreipė dėmesį Valstybės kontrolė, šalyje atlikusi vaiko teisių apsaugos srities auditą.

"Tos šeimos gyvena patirdamos ilgalaikę krizę, kol vaikai tampa pilnamečiai arba kol iš jų paimami vaikai. Taip neturėtų būti. Nors pajėgos, atrodo, sutelktos. Visoje Lietuvoje seniūnijose darbui su socialinės rizikos šeimomis yra 700 socialinių darbuotojų, dar beveik antra tiek planuojama priimti, – pasak R.Klevinskienės, orientuojamasi į tai, kad vienas socialinis darbuotojas dirbtų su dešimčia ar mažiau šeimų. – Tačiau tai neturi būti vien šeimos kontrolė ar padėties konstatavimas – skambutis į VTAS: nuvykau, radau girtą. Tarsi čia socialinio darbuotojo darbas ir baigtųsi. Dažnai pamirštama, kad socialinio darbuotojo darbas yra ir padėti socialinės rizikos šeimai."

Paima vaiką iš šeimos

Socialinės rizikos šeimas lankantys socialiniai darbuotojai privalo skubiai pranešti VTAS, jei situacija šeimoje yra kelianti grėsmę vaikui. "Jei šeimoje girtaujama, gal net smurtaujama – tai yra situacija, leidžianti paimti vaiką iš šeimos. Tačiau VTAS turi gauti žinią apie tai: iš kaimynų, mokyklos, socialinio darbuotojo ar seniūno", – sakė pašnekovė.

Gavus pranešimą, paimti vaiką iš šeimos VTAS atstovai paprastai vyksta su policija. Tuomet per tris dienas VTAS turi priimti sprendimą: sugrąžinti vaiką tėvams ar nustatyti laikinąją globą. Kol toks sprendimas priimamas, vaikas paliekamas artimų giminaičių ar kaimynų priežiūrai. "Jei socialinis darbuotojas nepažįsta šeimos artimųjų ir negalima vaiko patikėti kaimynams, be to, jei vaiko sveikatos būklė kelia įtarimų, toks vaikas greičiausiai atsidurs ligoninėje. Blogiausiu atveju vaikas patenka į globos instituciją – vaikų namus. Tai yra labai blogai: vaikas patyrė stresą, matydamas girtus ir besimušančius tėvus, o paskui dar patenka į valdišką įstaigą. Taigi, labai gerai, jei atsiranda gerų giminaičių ar kaimynų. Tokie žmonės padeda, kad vaikas nebūtų visiškai eliminuotas iš jį supančios, jam įprastos aplinkos, kad paėmus jį iš šeimos jau kitą rytą jam nereikėtų eiti į kitą mokyklą, kad jo nesuptų visiškai svetimi žmonės", – įsitikinusi R.Klevinskienė.

Kita problema, kad girtaujama dažniausiai vakare ir naktį, o socialiniai darbuotojai dirba tik iki 17 val. VTAS atstovai guodžiasi, kad visą parą dirba policija, kuri taip pat gali paimti vaiką iš šeimos. Kai kuriose savivaldybėse, tarp jų – Kauno rajono – keletą kartų per mėnesį vakarais rengiami policijos pareigūnų ir socialinių darbuotojų bendri prevenciniai reidai. "Tie reidai rengiami tam, kad būtų matomas tikrasis vaizdas socialinės rizikos šeimose. Reidai rengiami po darbo valandų – 20–22 val. Kad šeima žinotų – jie yra stebimi, juos gali bet kada aplankyti", – sakė Kauno rajono savivaldybės VTAS vedėja Janina Dabašinskienė.

Krizė šeimoje užsitęsia

Žinoma atvejų, kai krizė šeimoje tęsiasi ilgai, o vaikas joje lieka. Pasak R.Klevinskienės, kartais taip atsitinka dėl to, kad kai kurios šeimos dėl teisės rūpintis vaiku kovoja teismuose: "Buvo atvejis, kai byla dėl vaiko paėmimo iš šeimos pasiekė net Aukščiausiąjį Teismą – visa tai tęsėsi šešerius metus. Būna, kad situacija šeimoje nesikeičia ir dešimtmetį, ir vaikas joje lieka. Čia aš metu akmenį ir į savo, VTAS, daržą. Bet pažiūrėkime, kaip VTAS darbas išbalansuojamas, kai suformuojama nuostata, kad vaikas iš šeimos paimamas tik blogiausiu atveju – tik tuomet, kai jo sveikatai ir gyvybei gresia pavojus. Vadovaujantis tokia nuostata, vaikas paimamas iš šeimos tik tada, kai jo sveikata jau sužalota, kai jis įgyja klaikios patirties nuolat matydamas savo girtus tėvus ar motinas, pas kurias renkasi asocialūs asmenys – šie matant vaikams girtauja, atlieka seksualinius veiksmus visiškai nesislėpdami nuo vaikų."

Konferencijoje atkreiptas dėmesys, kad VTAS turėtų būti labiau savarankiški. "Jei VTAS atstovas nuvyko į šeimą ir pamatė girtus, sudaužytus tėvų veidus, išsigandusius kaip žvėriukai vaikus, skurdą, netvarką, tai reikia pasitikėti, kad VTAS atstovo sprendimas paimti vaiką iš šeimos yra teisingas ir teisėtas. Dabar būna atvejų, kad po kurio laiko tėvai, išsiblaivę ir išsilaižę žaizdas, ateina skųsti VTAS veiksmais į savivaldybę, kreipiasi į konkrečius politikus, kurie tada stebisi: normalūs tėvai, kodėl jūs iš jų paėmėte vaikus? – reakciją prisiminė VTAS vedėjų asociacijos valdybos pirmininkė.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad dažniausiai vaikai iš socialinės rizikos šeimų nori likti gyventi savo šeimoje, kad ir kokia ji būtų. Tik pavieniais atvejais patys vaikai skambina pagalbos numeriais ir prašo pagalbos.

Iš šeimos paimtas vaikas į globėjų šeimą ar vaikų namus pirmiausia patenka laikinajai globai, kurios metu jis dar gali sugrįžti į šeimą. "Labai svarbu, kaip tuo metu dirbama su šeima. Nuo socialinio darbuotojo išmonės, įgūdžių ir kompetencijos priklauso, ar vaikas į šeimą grįš", – įsitikinusi pranešėja.

Norinčiųjų globoti nepakanka

Į socialinės rizikos šeimų apskaitą dažniausiai įtraukiama dėl girtavimo, psichotropinių medžiagų vartojimo, socialinių įgūdžių stokos ir smurto. Labai retai iš šio sąrašo šeimos išbraukiamos jų pačių pastangomis. "Dažniausiai iš apskaitos šeimos išbraukiamos tada, kai jose nelieka nepilnamečių vaikų arba šeima išvyksta gyventi į kitą savivaldybę. Pavyzdžiui, Raseinių rajone pernai 38 šeimos įrašytos į šį sąrašą, 41 – išbraukta. 17 iš jų išbrauktos dėl to, kad šeimose neliko nepilnamečių vaikų, 10 – dėl to, kad išsikraustė gyventi kitur", – skaičiavo R.Klevinskienė.

Konferencijoje atkreiptas dėmesys, kad paskelbus akciją "Lietuva be vaikų namų", valstybė neparuošė jokios alternatyvos. "Nežinau Lietuvoje nė vienos savivaldybės, kurioje būtų išugdyta pakankamai globėjų. O juk, jei neliks vaikų namų, daugelis vaikų iš jų turės patekti pas globėjus", – priminė pašnekovė.

Vytauto Didžiojo universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Dalija Snieškienė pastebėjo, kad įvairių institucijų pagalba asmenims, globojantiems vaikus, yra nepakankama. "Kažkada aš pati globojau vaikus, tačiau dabar to nesiimčiau. Todėl, kad Lietuvoje tik kalbama apie pagalbą globojantiesiems vaikus. Trūksta paslaugų tiek globėjams, tiek globojamiems vaikams. Pavyzdžiui, dabar globėjai turi patys eiti į teismus ir prisiteisti alimentus iš girtaujančių tėvų. O juk tai turėtų būti socialinio darbuotojo darbas", – sakė docentė.

Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje vaikai kartais neįsivaikinami dėl to, kad įvaikinti siunčiama informacija apie juos yra nepakankama, netiksli ar net neteisinga. "Lankydamasi vienuose kūdikių namuose mačiau guvią dviejų metų mergaitę, kurios išsivystymas atitiko jos amžių. Pasidomėjus, kodėl ji neįvaikinta, paaiškėjo, kad įvaikinti siunčiamoje informacijoje buvo įrašytos ne tik jos persirgtos, bet ir galimos ligos. Buvo rašoma, kad ji turi klausos sutrikimų, tačiau ji kalbėjo, su ja buvo galima laisvai susišnekėti. Kai kurios diagnozės nebuvo patvirtintos, tačiau ta informacija klaidino ir išgąsdino galimus įtėvius", – tvirtino D.Snieškienė.

Kaip priversti gydytis?

Pasak konferencijos pranešėjų, valstybėje turi iš esmės pasikeisti požiūris į darbą su socialinės rizikos šeima. "Turi pasikeisti požiūris į ankstyvąją intervenciją į šeimą, į problemos atpažinimą. Tame turėtų dalyvauti ir mokykla, kuri mato vaiką alkaną, liūdną ir nešvarų, sveikatos priežiūros įstaiga, stebinti vaiko sveikatą. Ir jie negali elgtis taip, kaip dabar: bent šeši vaistai vaiko kompensuojamųjų vaistų knygelėje įrašyti, nė vienas vaistas nenupirktas, o gydytojas rašo kitus receptus ir net nepasidomi, kodėl tie vaistai neperkami, kodėl, jei gydytojas siunčia vaiką konsultacijai pas kardiologą, pas jį nevykstama", – sakė R.Klevinskienė.

Konferencijoje diskutuota, kaip priversti gydytis psichikos problemų, priklausomybių turinčius socialinės rizikos šeimų suaugusiuosius ir vaikus. "VTAS turi įgaliojimus nukreipti šių šeimų atstovus į psichikos sveikatos centrus, reikalauti, kad jie būtų gydomi. Jei lyderystės imasi VTAS, įpareigojimas gydytis gali tapti privaloma sąlyga, kad vaikas nebūtų paimtas iš šeimos", – sakė Lietuvos sveikatos mokslų doktorantė, viešosios įstaigos "Psichikos sveikatos iniciatyva" direktorė Nijolė Goštautaitė-Middtun.

"Kai vaikas jau paimtas laikinajai globai, galima mamai iškelti sąlygą: arba toliau geri ir prarandi vaiką, arba koduojiesi, eini į Minesotos programą, negeri – vaikas bus grąžintas. Tačiau yra daugybė atvejų, kai tokios sąlygos iškelti negali", – atkreipė dėmesį J.Dabašinskienė.

Remiantis galiojančiais įstatymais, jei žmogus nekelia pavojaus aplinkiniams, jis turi teisę atsisakyti gydytis. "Ir praėjusią savaitę svarstėme vieną labai sudėtingą atvejį. Bandėme įtikinti mamą, kad ji turi gydytis priklausomybę nuo alkoholio. O ji sako: "Aš nemanau, kad man to reikia, nes kai noriu, galiu sustoti", – pasak pašnekovės, kol Lietuvoje nėra įstatymo, įteisinančio priverstinį gydymą, tol efektyviai pagalba tokioms šeimoms negalima.

"Jei atvažiuoja greitoji medicinos pagalba, o neseniai siautėjęs tėvas sėdi ramus ir niekas nepaliudija, kad jis neseniai siautėjo, jo į ligoninę neveža. Ir nežinia, kas jam šaus į galvą, kai tu išeisi: ar jis puls kaimyną, ar žmoną, kurie iškvietė pagalbą, ar bandys kaimyno namus padegti. Kai jau padega ar išžudo – tada prasideda kaltų ieškojimas, efektyvios prevencijos nėra", – įsitikinusi J.Dabašinskienė.

Sveikatos įstaigos nebendradarbiauja

Pašnekovės žodžiais, siekiant užtikrinti reikiamą specialistų pagalbą socialinės rizikos šeimoms daug problemų iškyla su nelinkusiais bendradarbiauti psichikos sveikatos centrais, kartais – ir su ligoninėmis: "Kol vaikas gydomas stacionare – viskas gerai: jis geria paskirus vaistus, gauna paslaugas. Tačiau vaistus jis turi gerti, būti konsultuojamas psichiatro ir išrašytas iš ligoninės. O dabar jį išleidus iš ligoninės viskas nutrūksta. Ligoninės neperduoda poliklinikoms, psichikos sveikatos centrams jokios informacijos. Mus informuoja: organizuokite paslaugų teikimą vaikui, nes jis jau išrašytas iš ligoninės. Paskambini į polikliniką, kur jis prisirašęs, – ten niekas net nežino, kad jis gulėjo, kad išrašytas ir kokie vaistai jam toliau paskirti."

Kita problema, pasak J.Dabašinskienės, yra ta, kad poliklinikų psichiatrai, psichikos sveikatos centrai laukia, kol ligonis ateis pas juos, jie neteikia paslaugų namuose. Teisinamasi tuo, kad valstybė neapmoka psichiatro, psichikos sveikatos specialisto kelionės pas ligonį į namus.

Konferencijos dalyviai atkreipė dėmesį, kad pagalba socialinės rizikos šeimų vaikams dažnai stringa dėl skirtingų institucijų nesusikalbėjimo ar nebendravimo. "Tam ir surengėme konferenciją, kad susikalbėjimo būtų daugiau", – sakė Kauno rajono savivaldybės gydytojas Romualdas Žekas. Konferencijoje dalyvavo Kauno regiono savivaldybių VTAS atstovai, socialiniai darbuotojai, vaikų globos įstaigų atstovai, psichologai, psichiatrai, policijos atstovai.

"Tokie skirtingų institucijų atstovų susiėjimai ir pokalbiai yra naudingi, tačiau grįžus namo reikia nepamiršti, kas čia aptarta – reikia dirbti, kad tai būtų įgyvendinta", – sakė R.Klevinskienė.