„Krizių įveikimo centras“: tablečių psichologinei krizei įveikti negana

Sukurta : 2016-08-03 09:55:12
„Krizių įveikimo centras“: tablečių psichologinei krizei įveikti negana

Šaltinis: Monika Midverytė OFS, www.bernardinai.lt

Liepos viduryje duris atvėrė naujosios Všį „Krizių įveikimo centro“ patalpos (Antakalnio g. 97). Pats centras, kuriame už socialinę kainą žmonėms teikiamos psichologų bei psichoterapeutų konsultacijos, veikia jau aštuonerius metus. Laimė, atsiranda savanorių specialistų, kurie aktyviai įsitraukia į šią veiklą, nes privačios konsultacijos daugeliui žmonių Lietuvoje yra paprasčiausiai „neįkandamos“, o valstybinėse gydymo įstaigose neretai nusidriekia eilės. Keturios centre dirbančios psichologės – Renata Černovaitė, Goda Aršauskaitė, Jolanta Dulinskienė ir Jūratė Baltrūnaitė – šiltai priėmė mane naujose patalpose, kur ir pasikalbėjome apie dabartinę psichikos sveikatos situaciją Lietuvoje bei galimus būdus ją pagerinti.

Požiūris į psichologus gerėja, bet stereotipai dar gajūs

Renata Černovaitė pažymi, kad per pastarąjį dešimtmetį požiūris į psichikos sveikatą pasikeitė gerąja linkme, tačiau stiebtis dar yra kur: „Man atrodo, kad per aštuonerius metus pasikeitė tikrai daug kas, kad ir pačios žiniasklaidos diskursas. Apie psichikos sveikatą kalbama daugiau, dažniau, atviriau, empatiškiau. Tačiau spragos vis dar egzistuoja ir psichikos sveikata išlieka nesaugi, nepatogi tema. Jaučiame tai ir šiandien, kad labai dažnai žmonės pas mus kreipiasi todėl, kad bijo kreiptis kažkur kitur, nori išsaugoti anonimiškumą.“ Tačiau vis dar reikia kovoti su požiūrio į psichologinę pagalbą klišėmis: „Krizė ar kažkokia psichologinė problema nėra būdinga vien „kažkokiems kitiems“. Su emociniais sunkumais galime susidurti kiekvienas iš mūsų“, – aiškino Renata.

Pasak jos, septynios iš dešimties konsultacijų vyksta gyvai, o likusi dalis – telefonu arba „Skype“ programa. „Tačiau skambinantieji nebūtinai yra nevilniečiai. Kartais ir vilniečiai pasirenka skambinti, nes taip jaučiasi saugesni, lieka konfidencialūs. Kartais žmonės atvažiuoja pas mus ir iš kitų miestų, kad galėtų gyvai pasikalbėti su psichologu. Ketvirtadalis besikreipiančiųjų į mus yra iš kitų miestų“, – pasakojo Renata.

Kreipiasi jaunimas, emigrantai, provincijų gyventojai

Psichologė Jūratė Baltrūnaitė sako, kad problemos, dėl kurių žmonės į juos kreipiasi, lieka tos pačios – tai depresija, šeimyniniai konfliktai, suicidinės mintys. „Tačiau atkreipiau dėmesį, kad pastaruoju metu dažniau į mus kreipiasi užsienyje gyvenantys lietuviai. Galbūt tai lemia ir lengvesnis prieinamumas, jie mums gali paprasčiausiai paskambinti per „skype“, jam nereikia atvykti į savo polikliniką. Provincijų gyventojai taip pat turi mažiau galimybių gauti pagalbą savo aplinkoje, todėl neretai kreipiasi į mus“, – sakė Jūratė. Ji pridūrė, kad psichologinės pagalbos situacija provincijoje yra itin kebli, nes labai trūksta specialistų.

 „Per pusantrų metų, kol čia dirbu, visi mano klientai buvo už mane jaunesni – jaunimas iki trisdešimties metų, – sakė psichologė Goda Aršauskaitė. – Iš pradžių mane tai labai stebino ir vis laukdavau, kada ateis koks senesnis žmogus. Žinoma, pas kolegas jų ateidavo, tačiau tarp konsultuotų žmonių vyrauja jaunimas, kuris lygiagrečiai vartoja ir vaistus.“ Pasak Jūratės, tai ir geras, ir blogas ženklas: „Aš taip pat galiu patvirtinti, kad didesnė dalis konsultuojamųjų yra jauni žmonės. Viena vertus tai rodo, kad jaunimas labiau pasitiki psichologais, kitavertus liudija, kad nuo pat jaunų dienų žmonės susiduria su psichologinėmis krizėmis, skaudžiais įvykiais, su kuriais susitvarkyti patiems pritrūksta jėgų.“

Psichologė Jolanta Dulinskienė šias tendencijas sieja su švietimo programomis mokyklose: „Kadangi dirbu ir mokykloje, turiu optimistinių minčių, kad dabar jau auga kitokia karta. Pastaruoju metu kreipiamas didesnis dėmesys prevencijai, emocinio intelekto ugdymui, vaikai mokomi kaip susitvarkyti su stresu. Manau, kad į gyvenimą jie atsineš tokių įgūdžių, kurių ankstesnės kartos neturėjo.“

Vis dar labai trūksta bendradarbiavimo

Klausiau pašnekovių, ar joms nesusidaro įspūdis, jog psichoterapijos ir psichologų konsultacijos yra turtingųjų privilegija, tuo tarpu Lietuvoje kritiškai dideli savižudybių ir priklausomybių mastai. Be to, ligonių kasų kompensuojamų psichoterapijos užsiėmimų neretai tenka laukti ir pusmetį. Juk per tą laiką žmogus gali pakelti prieš save ranką. „Nedrįsčiau teigti, kad psichoterapijos paslaugos yra per brangios. Jų kaina yra adekvati, nes užsiėmimus veda kvalifikuoti specialistai, – sakė Renata Černovaitė. – Tačiau jaučiame skubios pakalbos trūkumą, ypač mažiau nei vidutines pajamas gaunantiems gyventojams, kai juos ištinka krizinė situacija. Privačios psichoterapijos paslaugos jiems yra „neįkandamos“. Galima grįžti ir prie to, kad kaimuose gyvenantiems žmonėms dar sunkiau gauti pagalbą, jie nežino, kur kreiptis. Lygiai taip pat ir vilniečiai dažnai nežino, į ką kreiptis. Mes apimame tik labai nedidelę dalį tų, kuriems tikrai reikia pagalbos ir kuriems konsultacijos būtų naudingos.“ Tačiau, jaunosios psichologės nuomone, paslaugos prieinamumas yra bendra atsakomybė: „Mano galva, valstybė negali visko apimti, todėl čia labai svarbus nevyriausybinių organizacijų indėlis. Ir valstybinės institucijos, ir poliklinikos, ir nevyriausybinis sektorius turi dirbti išvien kaip komanda.“

Visgi Jūratė pripažino, kad tarpinstitucinio bendradarbiavimo dar labai trūksta: „Iš patirties galiu pasakyti, kad to bendradarbiavimo dar labai trūksta. Pateiksiu pavyzdį: pas mane lankėsi net kelios vyresnio amžiaus moterys su diagnozuota depresija, nerimo sutrikimais. Jos jau 25 ar 30 metų geria vaistus, bet gydytoja psichiatrė jų nei kartą gyvenime nenusiuntė nei pas psichologą, nei pas psichoterapeutą. Per šitiek metų jos nėra buvusios nė vienoje konsultacijoje. Metai iš metų moterys vaikšto pas psichiatrus, joms toliau išrašomi vaistai, bet niekas negalvoja apie ligos priežasčių šalinimą. Iš tokių atvejų puikiai matyti, kad bendradarbiavimo vis dar labai trūksta“, – aiškino Jūratė Baltrūnaitė. Jai antrino ir Jolanta Dulinskienė: „Vienas dalykas yra paslaugų prieinamumas, o kitas – vyraujančios nuostatos. Eidama medicininę komisiją ir laukdama eilėje pas psichiatrą akivaizdžiai matau, jog žmonės koridoriuje pradeda vos ne vienas kitą konsultuoti. Psichiatrų apkrova didžiulė ir biologinė medicina ima viršų. Tuo tarpu šalia psichologo kabineto jokių spūsčių nėra – ten laisva. Vadinasi, stinga bendradarbiavimo tarp skirtingų specialistų.“

Tačiau, anot specialisčių, dalis atsakomybės krenta ir ant žmonių pečių. „Reikėtų atkreipti dėmesį ir į pačių žmonių sąmoningumą, nes labai dažnai žmonės ieško išganingos tabletės, bet nenori įdėti pastangų, – pastebi Jūratė Baltrūnaitė. – Jie nori tiesiog išgerti tabletę, kad greitai palengvėtų. Šita tendencija pastebima ir tarp jaunų žmonių. Dažnai prireikia pastangų įtikinti paauglį vaikščioti pas psichologą.“

Panašus požiūris į medikamentus nesvetimas ir daugumai gydytojų. Goda Aršauskaitė pateikė konkretų pavyzdį: „Kai žuvo mano artimos giminaitės vyras, šeimos gydytoja jai iš karto išrašė raminamųjų tablečių ir pasakė: išgersi ir miegosi ramiai. Medikė nenusiuntė moters nei pas psichologą, nei psichiatrą. Man buvo baisu girdėti, kad gydytoja net nepasiūlė psichologinės pagalbos. Susidaro toks įspūdis, kad kam čia reikia, jeigu yra tabletė. Daugelis medikų dar neatsikrato šio požiūrio.“

Vis dėlto Renata džiaugėsi, kad yra ir viltingų bendradarbiavimo ženklų. „Vilniaus miesto savivaldybė, įgyvendindama „Vilniaus miesto savižudybių prevencijos memorandumą“, pradėjo koordinuoti bendradarbiavimą tarp skirtingų institucijų. Kadangi mes neformuojame pačios politikos, bet esame tie, kurie realiai susiduria su psichologinės pagalbos teikimu, mums labai svarbu, kad būtų už koordinavimą atsakinga institucija. Mums svarbūs ir tie maži žingsniai, pavyzdžiui,  lankstinukų apie skubios psichologinės ir emocinės pagalbos galimybes „Tu nesi vienas“ pasirodymas, kuriuose įrašytas ir mūsų centras.“

Svarbu orientuotis į prevenciją

Pašnekovės sutartinai tvirtino, kad, norint pagerinti Lietuvos gyventojų psichinės sveikatos būklę, reikia orientuotis į prevenciją. „Mes, psichologai, jau esame paskutinioji grandis, kuri dorojasi su pasekmėmis. Tačiau tam, kad žmogui nereikėtų kreiptis pagalbos, būtina naikinti pačias priežastis. Dėl to valstybės lygmeniu turėtų būti orientuojamasi į tų priežasčių šalinimą“, – pabrėžė Jūratė Baltrūnaitė. Ji atkreipė dėmesį į Lietuvoje įsisenėjusią alkoholizmo problemą: „Daugelis vyresnio amžiaus žmonių, kurie nedrįsta kalbėti apie savo problemas, bando malšinti skausmą alkoholiu. Tokia tradicija perduodama jauniems žmonėms, todėl labai svarbu principinga valstybės pozicija mažinant alkoholio prieinamumą ir keičiant požiūrį į alkoholį.  Dažnai savižudybių ir nusikaltimų yra susiję su priklausomybėmis bei apsvaigimu.“

Padeda atsistoti ant kojų

Renata aiškino, kad „Krizių įveikimo centre“ apsilankęs žmogus pirmąją konsultaciją gauna nemokamai, o kitas septynias – už socialinę kainą (6 Eur), kuri yra penkis kartus mažesnė nei įprasta privačių paslaugų kaina. „Iš viso susidaro 8 seansai, kitaip tariant – du mėnesiai savaitinių susitikimų. Tokio laikotarpio užtenka, kad žmogus išeitų iš sunkiausio krizės etapo ir sugrįžtų į vėžes. Neretai reikia tolesnės pagalbos, tačiau asmuo jau spėja pakankamai atsigauti“, – darbo principą dėstė Renata Černovaitė.

Ji taip pat pasidžiaugė tuo, kad persikėlę į erdvesnes patalpas (Antakalnio g. 97) gali priimti dvigubai daugiau žmonių, nes turi dvigubai daugiau kabinetų. „Jaučiame, kad veiklos ribos dar tikrai nepasiekėme, galime plėstis pagal žmonių poreikį. Artimiausiu metu norime įrengti grupinių terapijų kambarį ir pradėti burti grupes.“

Turi idėjų ir provincijai

Paklaustos, kaip būtų galima pagerinti kritišką situaciją provincijoje, kur itin trūksta specialistų, pašnekovės turėjo net porą idėjų. „Turime vieną labai realią idėją, – sakė Renata Černovaitė. – Norime suburti psichologų komandą ir susisiekus su mažesnių miestų savivaldybėmis arba seniūnijomis pasiūlyti nemokamas viešas paskaitas jų atstovams apie psichologines krizes. Norime paskatinti žmones prireikus nebijoti ieškoti psichologinės pagalbos. Pristatytume, kokios yra psichologinės pagalbos galimybės Lietuvoje, supažindintume, kaip atpažinti savižudybių riziką.“

Jūratė Baltrūnaitė mano, jog panašūs savitarpio pagalbos centrai turėtų atsirasti ir mažesnėse gyvenvietėse. Kadangi jaunus specialistus privilioti į provinciją yra sudėtinga, vieni kitiems gali padėti ir patys gyventojai. „Norėtųsi, kad pagalbos centrai kurtųsi pačiuose miesteliuose. Nebūtinai tai turi būti krizių įveikimo centrai, bet kad ir „laimės centrai“, kur žmonės galėtų lankytis ir patirti bendrystę“, – sakė Jūratė. Pasak jos, vienas iš laimės principų yra padėti kitam žmogui, dalintis savo talentais su kitais. „Dabartinė sistema orientuota į individualizmą, o bendruomeniškumas lieka antrame plane. Žmogus įpuola į egzistencinį vakuumą, jaučia didelę tuštumą, beprasmybę. Dėl to daug žmonių ir žudosi, kad nebemato prasmės gyventi. Bendruomeniškumo atgaivinimas būtų viena iš išeičių, nes ne veltui sakoma, jog žmogus yra sociali būtybė“, – įsitikinusi psichologė.

Jai antrino ir Renata: „Man labai patiko Jūratės idėja. Galbūt svarbiau tuose miesteliuose yra ne įkurti daugiau psichikos sveikatos ar krizių įveikimo centrų, bet stiprinti bendruomenę, kad ji iš vidaus pasinaudotų savo ištekliais. Mažų gyvenviečių bendruomenėse yra puikių žmonių, linkusių bendrauti ir puoselėti savo aplinką bei kultūrą.“