Lydimajame būste – pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai

Sukurta : 2016-05-30 14:46:16
Lydimajame būste – pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai

Monika Midverytė OFS, www.bernardinai.lt

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atgavimo, Lietuvoje prasidėjo ilgai laukta institucinės globos pertvarka, turinti suteikti našlaičiams ir beglobiams vaikams galimybę gyventi šeimose ar mažesnėse bendruomenėse. Socialinės reklamos skatina visuomenę įsitraukti į institucinės globos pertvarkos procesą ir tapti profesionaliais globėjais, kriziniu laikotarpiu galinčiais suteikti vaikams ir jaunuoliams saugią erdvę. Tačiau Kaune nuo 2007 m. veikiančio jaunimo savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ (kuris yra A. C. Patria organizacijos dalis) darbuotojai atkreipia dėmesį, jog garsiai nekalbama apie alternatyvą, kurią gali suteikti Lydimieji būstai, kitaip dar vadinami savarankiškumo namais.

Nuo 2009 m. Centras nuomoja keturių kambarių butą paprastame daugiabučiame name, miegamajame Kauno mikrorajone. Viename kambaryje gyvena po du jaunuolius, atskiruose kambariuose gali gyventi ir vaikinai, ir merginos. Vienas kambarys yra skirtas darbuotojams ir bendriems susirinkimams. Būste vienus metus gyventi gali septyniolikos metų arba pilnametystės sulaukę jaunuoliai, kurie ruošiasi savarankiškam gyvenimui. Socialinė darbuotoja Gintarė Urbonienė pasakoja, kad lydimajame būste jaunuoliai išmoksta kitiems elementariais atrodančių dalykų, tokių kaip nurašyti skaitiklių duomenis, susimokėti mokesčius, apsipirkti, planuoti savo finansus. Ji atkreipė dėmesį, jog globos įstaigose ir prie jų egzistuojančiose savarankiškumo grupėse nelabai kas domisi darbo su jaunuoliais turiniu: „Nors ir egzistuoja savarankiškumo grupės, bet kalbantis su konsultuotis atėjusiais jaunuoliais suprantame, kad jie tiesiog ten gyvena taip pat, kaip gyveno globos namuose, bet niekas su jais nekalba, neplanuoja finansų, nemoko mokėti mokesčių, nurašyti skaitiklių duomenis. Visa tai mes darome lydimajame būste, paruošiame jaunuolius savarankiškai susimokėti mokesčius, kai paliks būstą ir persikels gyventi vieni“, – pasakojo Gintarė.

Vienas jaunuolis sakė, kad lydimajame būste pirmą kartą sprendė, ką norėtų dėti ant šv. Kalėdų stalo, nes iki tol niekas jo neklausė, kokį patiekalą norėtų valgyti, niekad pačiam neteko nei gaminti, nei per Velykas dažyti kiaušinių.

Individualus darbas su jaunuoliu padeda keistis

Pasak G. Urbonienės, būna, kad jaunuoliai pasako, jog tik gyvendami lydimajame būste suprato, kad ateityje jiems reikės mokėti už nuomą, už komunalines paslaugas. Taip pradeda formuotis taupumo ir lėšų planavimo įgūdžiai, jaunuoliai išeidami iš patalpų nebepalieka degančios šviesos, išjungia kompiuterį. Jaunimui būna iššūkis išmokti naudotis skambiamąja mašina arba orkaite, jau nekalbant apie elektroninę bankininkystę.

Gintarė sakė, kad itin didelį dėmesį skiria jaunimo emociniam raštingumui ugdyti. „Mažiausiai kartą per dvi savaites susitinkame su kiekvienu jaunuoliu individualiai. Be to, socialinis darbuotojas palaiko ryšį ir su globos namais, ir su mokykla, ir su dienos centru, jeigu jaunuolis tokį lanko. Šitoks bendravimas leidžia susidaryti pilnesnį vaizdą, nes daliai jaunimo buitiniai reikalai sekasi gerai, jie moka nueiti apsipirkti, susitvarkyti, pasigaminti valgyti, bet sunkiai geba atpažinti ir valdyti savo emocijas. Jaunuoliai yra nepratę ir neturi įgūdžių spręsti tarpusavio konfliktus, net įvardyti, kad ant kažko supyko. Kartais jie net neatpažįsta, kad supyko. Tada mūsų, kaip darbuotojų, vaidmuo bendruomeniniame susirinkime yra skatinti jaunuolius kalbėtis ir padėti išspręsti konfliktines situacijas“, – aiškino G. Urbonienė.

„Viena mergina, gyvenanti būste, pastebėjo, kad nustojo keiktis. Ji keikdavosi, kai pykdavo, o dabar išmoko atpažinti šią emociją ir žino, ką daryti, kad tas pyktis mažėtų. Ji sako: anksčiau mane mokykloje apkalbinėdavo, o dabar nueinu ir tiesiai paklausiu – kodėl mane apkalbinėji?“, – konkretų pavyzdį prisiminė pašnekovė.

Savo patirtimi lydimajame būste dalijasi ir savo vardo nenorėjusi sakyti mergina: „Būste išmoksti argumentuoti, pagalvoji, ar apsimoka nenakvoti namie. Turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, ką nusprendi. Būstas moko netylėti, reikšti savo jausmus, kalbėtis, spręsti problemas, kilusias tarpusavyje. Teikia galimybę tobulėti per veiklas, pavyzdžiui, savanorystę užsienyje. Taip pat gaminame maistą kartu su darbuotojais. Darbuotoja skiria savo laiką mums, pasikalba. Aš auginu mėtas ir salotas būste. Dar galvoju apie pomidorus, nes parduotuvėje labai brangūs. Individualūs susitikimai būna kas savaitę per juos kalbu apie save, savo problemas, tikslus, kaip galiu įgyvendint norus. Kartais einam pirkti rūbų, planuojamės biudžetą.“

Moko prisiimti atsakomybę už savo sprendimus

Lydimajame būste kartą per savaitę vyksta ir bendri susirinkimai su darbuotojais. Jų metu aptariami bendro gyvenimo klausimai, o jaunuoliai mokomi atsakingai priimti sprendimus. „Pavyzdžiui, jeigu jie išreiškia norą rūkyti balkone, sėdime kartu ir kalbamės, ką reiškia rūkyti balkone, kaip tai paveiks kitus būste gyvenančius nerūkančius žmones, kaip tai paveiks kaimynus, kurie balkonuose džiovinasi skalbinius. Pateikiame jiems argumentų apmąstymui ir per tai mokome svariai priimti sprendimus ir suvokti tų sprendimų pasekmes“, – pasakojo Gintarė ir pridėjo dar vieną pavyzdį – vienas vaikinas pasakojo, kad eidavo į mokyklą, bet ne į pamokas, o į mokyklos pastatą. Jam būdavo neįdomu, tačiau globos namuose liepdavo eiti į pamokas sakydami, kad pamokų metu negali likti namuose. Tuomet jis tiesiog nueidavo pasėdėti mokyklos pastate. Tačiau nuosekliai kalbantis apie tai per individualius susitikimus jam pasidarė aišku, kam reikalingi tie mokslai. Po pusmečio jis jau sažiningai mokėsi.“

Tad pagrindinis lydimojo būsto darbo principas – parodyti galimas pasekmes ir palikti jaunimui apsisprendimo laisvę. „Arba, tarkime, mergina pasisako, kad norėtų rinktis su grožiu susijusią specialybę. Tuomet sėdime ir žiūrime, kur yra kokių galimybių. Dėliojame pliusus ir minusus, bet galiausiai leidžiame jai pačiai apsispręsti. Jeigu jaunuolis išreiškia norą vasarą dirbti, tada kalbamės, ką reiškia dirbti, kai esi nepilnametis, ką reiškia dirbti legaliai ar nelegaliai, nes dažnai jaunuoliai nesuvokia tų skirtumų“, – aiškino socialinė darbuotoja.

Idėja vokiška, o patirtis lietuviška

Pati idėja apie lydimąjį būstą kilo iš Vokietijos patirties, tačiau savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ metodika susiformavo iš nuolatinės savirefleksijos, įsivertinant, kas veikia, o kas neveikia. Tame procese dalyvauja ne tik darbuotojai, bet ir pats jaunimas, nes visos būste galiojančios taisyklės yra sukurtos kartu su jaunimu.

Paklausus, ar tokia savarankiškumo namų programa bus reikalinga ir toliau, atliekant institucinės globos pertvarką, socialinei darbuotojai G. Urbonienei dvejonių nekyla: „Manau, kad tokia programa dar ilgai bus reikalinga, kadangi dauguma dabar iš globos namų išeinančio jaunimo dar neturi savarankiško gyvenimo įgūdžių. Tačiau man kyla klausimas, kaip planuoja dirbti naujai formuojamų būstų darbuotojai, ugdydami jaunuolių savarankiškumą? Niekur skaitydama pertvarkos programą neradau, kokiais metodais, kaip bus dirbama su jaunimu po pertvarkos. Tada natūraliai kyla klausimas, kodėl pertvarkos metu nesikreipiama į tuos žmones ir organizacijas, kurios jau yra sukaupusios naudingą patirtį? Todėl manau, kad tokių savarankiškumo būstų galėtų būti daugiau, ir jų reikia norint orientuotis į turinį. Esame atviri, siūlome mokymus darbuotojams, bet nesulaukiame jokių iniciatyvų“, – sakė ji.

Džiaugiasi sėkmės istorijomis

Nuo 2009 m. lydimajame būste gyveno 41 jaunuolis, šiuo metu gyvena 5 jaunuoliai (4 vaikinai, 1 mergina), o dar keturiasdešimt ateina individualių konsultacijų.

Pasak Gintarės, vienas jaunuolis sėkmingai dirba jau kelerius metus. Trys programą neseniai baigę jaunuoliai mokosi kolegijoje, viena yra įstojusi į užsienio universitetą. Dabar būste gyvenantys jaunuoliai planuoja stoti į profesinio mokymo centrus, o vėliau dar į kolegiją. Per metus jaunuoliai išmoksta žvelgti į ateitį ir supranta, kad niekas kitas už juos nieko nepadarys. Jie pradeda prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.