Mokomi senatvę pasitikti savanoriais

Sukurta : 2016-08-18 16:06:28
Mokomi senatvę pasitikti savanoriais

Šaltinis: Daiva Baronienė, lzinios.lt

Pa­ne­vė­žio šv. Juo­za­po glo­bos na­mai drau­ge su šio mies­to sa­vi­val­dy­be ke­ti­na par­eng­ti 75 sa­va­no­rius, ku­rie įpras­min­tų sa­vo gy­ve­ni­mą skaid­rin­da­mi so­cia­li­nių įstai­gų gy­ven­to­jų kas­die­ny­bę. Į sa­va­no­rys­tę Aukš­tai­ti­jos sos­ti­nė­je jau įsi­trau­kė ke­lios de­šim­tys žmo­nių.

Pa­ne­vė­žy­je dai­ro­ma­si vy­res­nio am­žiaus (55 me­tų ir vy­res­nių) žmo­nių, ku­rie no­rė­tų sa­va­no­riau­ti. Pro­jek­tą reng­ti sa­va­no­rius bei mo­ky­ti so­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kian­čias įstai­gas juos pri­im­ti, pa­de­dant Eu­ro­pos so­cia­li­nio fon­do agen­tū­rai, sie­kia įgy­ven­din­ti Pa­ne­vė­žio šv. Juo­za­po glo­bos na­mai. Jų dar­buo­to­jai ne­abe­jo­ja, kad sa­va­no­rys­tė – tvir­čiau­sia at­sva­ra se­nė­ji­mui.

To­dėl sa­va­no­riais pa­si­tik­ti pen­si­nį am­žių, ku­riam at­ėjus pa­pras­tai ten­ka at­si­trauk­ti nuo ak­ty­vios veik­los, kvie­čia­mi su­lau­kę 55 me­tų ir vy­res­ni as­me­nys. „Sa­va­no­rys­tės pa­ne­vė­žie­čius jau esa­me mo­kę, o įsi­trau­kę į šią veik­lą gy­ven­to­jai tei­gia, kad ji įpras­mi­no jų gy­ve­ni­mą, at­sklei­dė jo ver­tę“, – tei­gia Šv. Juo­za­po glo­bos na­mų di­rek­to­rius Pa­tri­kas Skru­du­pis.

Sa­va­no­rys­tė tei­kia pilnatvę

Sa­va­no­riau­ti pa­gal ren­gia­mą pro­jek­tą Pa­ne­vė­žy­je bus mo­ko­ma tre­jus me­tus, per tą lai­ką bus par­eng­ti 75 sa­va­no­rys­tei pa­si­ry­žę vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, o tuo pat me­tu ir įstai­gos bus ren­gia­mos pri­im­ti no­rin­čiuo­sius sa­va­no­riau­ti. „So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos (SADM) prieš ke­le­rius me­tus at­lik­tas ty­ri­mas aki­vaiz­džiai par­odė, kad sa­va­no­rys­tė ne vien gelbs­ti vy­res­nio am­žiaus žmo­nes nuo li­gų, ke­lia jų sa­vi­ver­tę, stip­ri­na žmo­giš­kuo­sius ry­šius, bet ir tei­kia ne­ma­žą nau­dą vals­ty­bei“, – sa­kė P. Skru­du­pis. Pa­sak jo, pen­si­nio am­žiaus sa­va­no­riai pa­si­žy­mi daug ge­res­ne fi­zi­ne bei psi­chi­ne svei­ka­ta nei die­nas na­muo­se lei­džian­tys jų bend­raam­žiai.

 „Nu­ma­tė­me reng­ti žmo­nes sa­va­no­riau­ti Pa­ne­vė­žio mies­to glo­bos įstai­go­se: se­ne­lių ir vai­kų glo­bos na­muo­se, pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos li­go­ni­nė­je, so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tre“, – tei­gė di­rek­to­rius. Jis ne­slė­pė, kad ne­ma­žai žmo­nių ven­gia šių įstai­gų, nes ma­no, kad jo­se tvy­ro daug su­si­kau­pu­sio skaus­mo ir gal­būt ne­vil­ties. „Ta­čiau gy­ve­ni­mas ro­do, kad ry­žę­si im­tis veik­los bū­tent to­se įstai­go­se, kur, at­ro­dy­tų, gy­ve­na at­stum­ti žmo­nės, sa­va­no­riai pa­ti­ria gy­ve­ni­mo pil­nat­vę“, – pa­brė­žė P. Skru­du­pis. Jis tei­gė, kad pra­dė­jus sa­va­no­riau­ti ypač džiu­gu pa­jus­ti, jog ga­li pa­dė­ti ki­tiems, lau­kian­tiems pa­gal­bos, ir jaus­tis rei­ka­lin­gam.

Gy­ve­ni­mas įgau­na prasmę

„So­cia­li­nio dar­bo teo­ri­ja pa­brė­žia, kad tai ypač ge­rą įta­ką da­ro as­me­nims, lin­ku­siems pa­žei­di­nė­ti so­cia­li­nes nor­mas. Tad šiems pa­žei­dė­jams teis­mas ne­re­tai ski­ria ati­tin­ka­mą lai­ką pa­dir­bė­ti so­cia­li­nės glo­bos įstai­go­se. Įver­ti­nus to­kios baus­mės at­li­ki­mo re­zul­ta­tus ma­ty­ti, kad dar­bas su ne­įga­liai­siais kei­čia to­kius pa­žei­dė­jus, jie pa­jun­ta ir sa­vo, ir glo­bo­ja­mų žmo­nių oru­mą, jų ver­tę, at­sa­ko­my­bę už juos, tam­pa švel­nes­ni“, – kal­bė­jo P. Skru­du­pis. Jis ak­cen­ta­vo, kad tas pa­čias sa­vy­bes ug­do ir sa­va­no­riš­kas bend­ra­vi­mas su glo­bos rei­ka­lin­gais žmo­nė­mis. „Bė­gant me­tams žmo­nes ne­iš­ven­gia­mai užk­lum­pa gy­ve­ni­mo pra­smės klau­si­mas. Pra­dė­jus sa­va­no­riau­ti, at­sa­ky­mas į jį at­ei­na sa­vai­me: juk gy­ve­na­me vie­ni dėl ki­tų“, – tei­gė glo­bos na­mų va­do­vas.

Pa­sak P. Skru­du­pio, sa­va­no­riai ne­tu­rė­tų ne­ri­mau­ti, kad bus ap­krau­ti var­gi­nan­čiais, su­nkiais dar­bais. „Iš tie­sų mes siek­si­me, kad at­ėję pas žmo­nes, ku­riems rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, sa­va­no­riai ga­lė­tų rea­li­zuo­ti sa­vo po­mė­gius: pa­vyz­džiui, iš­ei­tų drau­ge pa­si­vaikš­čio­ti, kar­tu kep­tų py­ra­gą, dai­nuo­tų, pa­dė­tų par­ašy­ti laiš­ką ar gar­siai pa­skai­ty­tų kny­gą“, – sa­kė P. Skru­du­pis. Jis pa­brė­žė, kad prieš me­tus jo va­do­vau­ja­muo­se na­muo­se vyk­dant sa­va­no­rys­tės pro­jek­tą, ku­rį fi­nan­sa­vo JAV lie­tu­vių ka­ta­li­kų fon­das, bu­vo par­eng­ta 30 sa­va­no­rių. Di­džio­ji da­lis jų ir šiuo me­tu lan­ko­si Šv. Juo­za­po glo­bos na­muo­se bei ki­to­se mies­to glo­bos įstai­go­se.

Ge­ra pa­si­jus­ti svarbiam

„Vie­na gy­dy­to­ja sa­va­no­rė mū­sų gy­ven­to­jams ve­da psi­cho­te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus, ku­riuo­se mo­ko­ma­si su­si­tai­ky­ti su se­nat­vę ly­din­čiais pra­ra­di­mais ir ne­tek­ti­mis, ki­ti sa­va­no­riai į baž­ny­čią nu­ve­ža ne­įga­lių­jų ve­ži­mė­liuo­se sė­din­čius mū­sų gy­ven­to­jus bei pa­de­da nu­ei­ti tiems, ku­riems vie­niems pa­ei­ti jau su­nku, pils­to sriu­bą varg­šų val­gyk­lė­lės lan­ky­to­jams, tal­ki­na skirs­tant na­mams tei­kia­mą lab­da­rą, pri­žiū­ri ir tvar­ko gė­ly­nus“, – sa­kė P. Skru­du­pis. Anot jo, taip at­lie­ka­mi gal­būt ir ne itin di­de­li, bet ti­krai rei­ka­lin­gi dar­bai. Už juos par­ody­tas dė­kin­gu­mas sa­va­no­riams su­tei­kia svar­bos, rei­ka­lin­gu­mo jaus­mą, o jaus­tis svar­biam žmo­gui bū­ti­na.