Moters išpažintis: buvau atsidūrusi tokiame dugne, kad dabar dėkoju už kiekvieną dieną

Sukurta : 2016-12-12 11:30:26
Moters išpažintis: buvau atsidūrusi tokiame dugne, kad dabar dėkoju už kiekvieną dieną

Šaltinis: Inga Saukienė, 15min.lt

Besiklausant Tatjanos (vardas pakeistas – 15min) sunku patikėti, kad įmanoma pakilti iš tokio dugno, kai, regis, nebėra nei išeities, nei jėgų jos ieškoti. Patyrusi dviejų vyrų smurtą, išbridusi iš priklausomybės nuo alkoholio, šiandien moteris baigia dvyliktą klasę, ketina mokytis toliau ir dalyvauja socialiniame Verslo moterų tinklo projekte, kurio pirmasis renginys įvyko prezidentūroje.

Alkoholio ir smurto kokteilis

„Didžiausia mano bėda buvo priklausomybė nuo alkoholio. Pirmą kartą jo pabandžiau dvylikos metų, o nuo 14 metų pradėjau vartoti dažniau. Iš pradžių išgerdavau tik savaitgaliais, per diskotekas, vėliau išgėrimai dažnėjo, taip palaipsniui įklimpau. Būdama 26 metų jau buvau visiškame dugne. Tuo metu turėjau du vaikus. Kai man buvo 28-eri, buvo gimusios dar dvi pametinukės dukrytės. Vaikai buvo visiškai neprižiūrėti, alkani, neprausti, nejaučiau jokios atsakomybės.

Jauniausių dukryčių tėvas mane paliko, kai buvau penktą mėnesį nėščia. Tiesiog vieną dieną išėjo į darbą ir paskambinęs pasakė, kad negrįš, nes nusibodo mano gėrimas. Jis taip pat gėrė, bet ne tiek, kasdien turėdavo eiti į darbą. Aš likdavau namuose ir kai jis, ryte paprašęs manęs neprisigerti, skambindavo per pietus, jau būdavau „šilta“. Pragerdavau visą pašalpą, kurią gaudavau už vaikų priežiūrą“, – atviravo moteris.

Pirmą kartą Tatjana pastojo 17 metų, tačiau su vaiko tėvo negyveno, kadangi jis už vagystes sėdo į kalėjimą. Per savo naivią galvą įkliuvo ir Tatjana – mažai trūko, kad ir ji atsidurtų kalėjime. Antros dukters tėvas už ją buvo 12 metų vyresnis. Moteris tikina, kad jie gyveno gerai. Nors vyras smurtavo, jį pakęsdavo. Tačiau pastarasis žuvo.

Tuomet atsirado trečias vyras – paskutinių jos vaikų tėvas. Gyvenimą su juo primena visam gyvenimui liksiantis randas veide. Išgėręs jis mušdavo Tatjaną dėl visko, kas jam užkliūdavo ar nepatikdavo – pargriaudavo ir spardydavo, kur pakliuvo. Vieno tokio smurto atvejo metu moteris neteko priekinių dantų. Nuleidęs „garą“ vyras išeidavo gerti kitur. Jei grįždavo girtas, galėdavo dar pridėti. Jei blaivus, gyvenimas vėl imdavo tekėti įprasta vaga.

„Jam užtekdavo atsiprašyti ir aš vėl tikėdavau meile, tikėdavau, kad daugiau tai nepasikartos. Jei jis pats nebūtų išėjęs, turbūt iki šiol taip gyvenčiau. Tuo metu bijodavau jo, bet nesvarsčiau bėgti, net pernelyg nesipiktinau. Muša, vadinasi, myli... Manau, tiesiog bijojau likti viena su keturiais vaikais. Kai vyras mane paliko, įvyko pats ilgiausias mano užgėrimas – iš nevilties gėriau pusantro mėnesio kiekvieną dieną, kol mano krikštamotė nesiėmė iniciatyvos ir neiškvietė socialinių tarnybų.

Kaip pati teisinausi, kad gėriau? Kad esu nelaiminga, kad man kažko trūksta... Iš tiesų alkoholis jau buvo man kasdieninis vaistas, be kurio negalėjau gyventi. Kaip diabetikams gyvybiškai būtina susileisti insulino, taip man reikėdavo išgerti. Su vyresnėmis dukromis tuo metu nebuvo jokių santykių. Jos bėgdavo iš namų, vagiliaudavo, kad galėtų pavalgyti, arba prašydavo maisto pas kaimynus. Ateidavo tik nakvoti“, – pasakojo pašnekovė.

Ryžosi pabaigti dvyliktą klasę

Po socialinių darbuotojų apsilankymo vaikai atsidūrė globos namuose, Tatjanai buvo apribotos motinystės teisės. „Teisėjas man tiesiai rėžė į akis: kadangi vaikų jau neturi, dabar gali ramiai gerti iki žemės graibymo. Turbūt tai ir buvo man spyris. Man vaikai brangūs. Pradėjau lankytis pas psichologą ir anoniminių alkoholikų grupėse. Pirmieji metai buvo labai sunkūs – du atkryčiai, tačiau kitų metų balandį bus jau penkeri metai, kai esu visiškai blaivi.

Šiandien man keista, kad sugebėjau kapstytis beveik savarankiškai: negulėjau ligoninėje, nedalyvavau nei Minesotos, nei kitoje programoje. Kai užeidavo didžiulis noras išgerti, iškart skambindavau savo globėjai. Ir dabar kiekvieną vakarą prieš miegą padėkoju Dievui, kad sugebėjau nugyventi dieną blaivi, o kiekvieną rytą prašau jo paramos, kad išlikčiau blaivi“, – atviravo moteris.

Vaikai Tatjanai buvo grąžinti maždaug po metų. Per tą laiką ji jau buvo atstačiusi santykius su jais, nes nuolat juos lankydavo globos namuose, vėliau savaitgaliais parsiveždavo namo.

„Klūpėdama ant kelių prašiau jų atleidimo, daviau priesaiką, kad stengsiuosi keisti ne tik savo, bet mūsų visų gyvenimą. Dabar mūsų santykiai puikūs. Stengiuosi joms būti ne tik mama, bet ir geriausia draugė, kuriai jos gali viską pasipasakoti.

Šiuo metu mokausi dvyliktoje klasėje suaugusiųjų gimnazijoje, nes turėjau tik 10 klasių išsilavinimą. Nebuvo lengva apsispręsti baigti mokslus tokiame amžiuje. Du bandymai buvo nesėkmingi. Pirmus metus man klasė nepatiko, antrą kartą nusprendžiau, kad per sunku suderinti vaikų priežiūrą ir mokslus, nors dabar suprantu, kad tuomet būtų buvę daug lengviau, nes jaunėlės lankė savaitinį darželį“, – teigė pašnekovė.

Kaip išgyventi už 500 eurų?

Tatjana šiuo metu nedirba, nes visą laisvalaikį skiria vaikams ir mokslams. Laukia egzaminai, kuriuos ji nori išlaikyti kuo geriau ir toliau siekti mokslų, kad įgytų profesiją. Pasirinkimai priklausys nuo egzaminų rezultatų, tačiau sau ji pasakiusi, kad į valytojos darbą, kurį gan ilgai dirbo, nebegrįš.

Moteris su mergaitėmis glaudžiasi socialiniame būste – nepilnų 18 kvadratinių metrų bendrabučio kambaryje. Jos pajamos, susidedančios iš pašalpų už vaikus, – 500 eurų per mėnesį. Mat viena jos dukra turi vidutinę negalią. Už šią sumą tenka ne tik pavalgyti, bet ir susimokėti komunalinius mokesčius, už jauniausios dukters darželį ir anglų kalbos būrelį. Vyresnė mergaitė turi galimybę papildomai anglų mokytis nemokamai.

„Pirmokėlė labai norėjo gitaros pamokų, bet sutarėme, kad šį jos norą atidėsime. Vis dėlto pirma klasė – labai atsakingas metas, reikia daugiau dėmesio skirti mokslams. Pernelyg nespaudžiu tik negalią turinčios dukters, nors ir su ja kalbu, kad ji turės pabaigti mokslus ir galvoti apie darbą. Aišku, viskas priklausys nuo to, kaip toliau vystysis jos negalia. Kas nesusidūrė, nežino, kaip sunku auginti problemų turintį vaiką. Man pačiai reikia galvoti, kaip prie jos prieiti, kaip pasakyti, kad neįskaudinčiau.

Stengiuosi tenkinti jų norus, tačiau viską planuojame. Kadangi jaunėles mokiau nuo pat mažens, kad ne viską galime iškart nupirkti, kad reikia pataupyti, jos ir nereikalauja. Kažkaip sukamės. Niekada neįstengčiau už visą sumą nupirkti kompiuterio, tačiau mes jį nusipirkome išsimokėtinai. Kai reikėjo paruošti dukras į mokyklą, pasiėmiau paskolą. Pinigų išleidau tik tiek, kiek reikėjo, kitus pasilikau. Kelis mėnesius pataupiau ir sugebėjau grąžinti paskolą per tris mėnesius, kad nereikėtų mokėti palūkanų. Prieš mokslo metus gaunu vaikams pinigėlių ir iš valstybės, bet jų nepakanka. Mokykla pareikalauja labai daug pinigų“, – guodėsi pašnekovė.

Unikalus projektas – moterys padės moterims

Paklausta, ar svajojanti vėl turėti vyrą šalia, moteris patikino, kad šiuo metu apie tai net negalvoja. Per daug skaudžių patirčių.

 „Su paskutiniu draugu iki šiol bendraujame, nes negaliu jam drausti matytis su vaikais, bet matau, kad mūsų keliai išsiskyrė. Aš išlipau iš šio liūno, o jis tik dar giliau klimpsta. Šiuo metu man svarbiausi vaikai ir apie savo asmeninį gyvenimą negalvoju. Be to, nenorėčiau apkrauti antrosios pusės savo vaikais, manau, kad tai būtų nesąžininga. Jei atsirastų dar vienas vyras mano gyvenime, tai turėtų būti rimtas žmogus ir sutarti su mano vaikais“, – tikino Tatjana.

Moteris Vilniaus miesto krizių centrą, kuriame su čia dirbančių specialistų pagalba atsitiesė, paliko prieš trejus metus, tačiau iki šiol yra dažna viešnia. Ji dalyvauja įvairiuose projektuose, kuriuose jau ir pati, pasakodama savo istoriją, skatina moteris keistis ir keisti savo gyvenimą. Taip ji stengiasi išreikšti begalinį dėkingumą už paramą, kurią gavo pati.

O mes su Tatjana susitikome prezidentūroje, kur įvyko pirmasis Verslo moterų tinklo ir smurtą patyrusių moterų susitikimas. Tai unikalus socialinis projektas, kurio metu verslios moterys mentoriavimo principu apsiėmė globoti po vieną moterį.

Versle patyrusios moterys, kurių ne viena praėjo labai sunkų kelią, kad pasiektų tai, ką turi šiandien, bandys perduoti savo patirtį mažiau patyrusioms draugėms, patars joms, nukreips, palaikys ir paskatins, taip rodydamos, kad labai norint galima įgyvendinti svajonę gyventi geriau ir gražiau.