Neįgalią mamą su vaiku globoti ėmusi moteris: sakau, nors vieną žmogų užauginsiu

Sukurta : 2016-05-27 09:01:32
Neįgalią mamą su vaiku globoti ėmusi moteris: sakau, nors vieną žmogų užauginsiu

Šaltinis: Rugilė Audenienė, www.alfa.lt


„Aš savo krašto, šalies patriotė, kai pasižiūriu, kiek žmonių neša nuostolį valstybei, tai aš, sakau, nors vieną žmogų užauginsiu“, – paprastai apie sprendimą sulaukus vyresnio amžiaus apsiimti globoti protinę negalią turinčią mamą ir jos kūdikį kalba Sūdavos kaime Vilkaviškio rajone gyvenanti Irena Jablonskienė. Nuo to laiko, kai perskaitę skelbimą laikraštyje, kad reikia pagalbos mamai su mažu vaiku, kartu su vyru nuvažiavo jų aplankyti, praėjo keliolika kantrybės, visos šeimos susitelkimo pareikalavusių metų. Kūdikis išaugo į protingą, veiklų keturiolikametį, jo mama išmoko būtiniausių gyvenimo taisyklių. Du žmones į savo šeimą priėmusi suvalkietė norėtų, kad neprarastume atsakomybės kitam jausmo.

Kartais užtenka vieno žmogaus, kad pakeistum bent porą gyvenimų. Prieš trylika metų, perskaičiusi skelbimą laikraštyje, kad nuo vaikystės protinę negalią turinčiai mamai Reginai Radišauskienei ir jos aštuonių mėnesių kūdikiui reikalinga pagalba, I. Jablonskienė su vyru nusprendė juos aplankyti. Tuo metu abu laikinai glaudėsi socialines paslaugas teikiančioje įstaigoje „Kartų namai“ Kaune. Vaikui sulaukus vienerių, jis būtų patekęs į globos namus, o mama – į neįgaliuosius prižiūrinčią instituciją.

Prie šeimos gyvenimo pratino kantrybe

„Mes perskaitėme skelbimą, pašnekėjome, kad gal reikėtų juos parsivežti. Pas mus tada gyveno vyro brolio duktė, dešimtokė, nes namuose neturėjo sąlygų mokytis, šeima byrėjo – būdavo, dirbame, ji: „Na, teta.“ Nieko daugiau nesako, tik tai. Nusipirkom lauktuvių, nuvažiavom, kraunamės jas iš mašinos – žiūrime, ateina mano krikštaduktė, pasirodo, ji ten dirba. Sako, teta, tikriausiai Reginos atvažiavot, baisų vargą į namus parsivešit, mes su sunkiai susitvarkome, vaikas ligonis.

Kad atvažiavom, einam pas direktorę, pašnekam. Atveda Reginą, atneša tą vaiką – žinokit, jie tokie mieli pasirodė, tas vaikutis ir mama, sakom, parsivežam namo. Pabandysim. Parsivežėm, viena diena, antra praėjo, mano vyras Jonas sako – tai kad gal atgal neveši. Buvo taip ir nuspręsta“, – dviejų naujų narių atsiradimą šeimoje prisiminė netrukus 69 metų sulauksianti moteris.

Nors buvo pratusi žmonėms padėti, turėjo globėjos patirties, pradžia nebuvo lengva. Kūdikis atkeliavo su kalnu vaistų, mamos nė akimirkai negalima buvo išleisti iš akių – jai ne visuomet pavykdavo atlikti paprasčiausius veiksmus. Maudydama vaiką, galėjo neskirti, kur šaltas ar karštas vanduo, kartais kildavo isterija, jauna moteris rėkdama išlėkdavo iš namų. „Išlekia, cypia, rėkia, rankom veidą draskosi. Aš, būdavo, kai taip daro, paimu už rankų, prispaudžiu prie šonų – ji nedidukė, smulkutė – ir klausiu, Reginute, ko tau trūksta? Kalbuosi, kol nusiramina.

Aš net nepagalvojau, kad tiek reikės išmanymo, kantrybės, bet dabar jau viskas praeity. Visiems sakau – jeigu neturi didžiulės kantrybės, nėra ką apsiimti globoti“, – gyvenimo pamokas prisiminė Irena.

Savo globotinės ji neskubėjo vežti pas psichologus, kitus specialistus, tik pamažu kūrė saugią, palaikančią aplinką. Kasdien reikėdavo jos neišleisti iš akių, gelbėjo tai, kad šeima turėjo ūkį ir galėjo prižiūrėti pasikeisdami, dėliodamiesi dienos darbus. Regina atprato slėpti po pagalve maistą, pradėjo mokytis buities darbų – dabar sugeba išplauti indus, ravėti daržą, atnešti malkų. Eina kartu su globėja sodinti gėlių, gražindamos aplinką pasišneka apie gyvenimą. Kartais išvyksta į ekskursijas, aplankė Vištytį, Liškiavos vienuolyną.

Vaiko supratimo receptas – bent dešimt gerų žodžių kasdien

Keliauti, domėtis geografija, istorija itin užsidegęs keturiolikos tuoj sulauksiantis Evaldas. Namuose ir bibliotekoje jis perskaitė jau beveik visas knygas – nuo pat mažų dienų girdėdavo pasakojimus apie gamtos grožį, skaitymo naudą, pareigą žinoti savo tėvų, protėvių, Lietuvos istoriją. Močiutę atstojanti globėja jam vis pasakodavo, kad savo, šalies praeitimi nesidomintis žmogus panašus į medį netvirtomis šaknimis, mokydavo, kad reikia mylėti gamtą, jos neteršti, atsižvelgti į aplinkinių poreikius. „Kai Evaldui buvo ketveri, jis kartais pavadindavo: močiutė – tai baubas. Sakydavau, aš baubas ar ne baubas, kaip tu nori mane vadink, bet turėsi užaugti žmogus ir šeimai, ir Dievui, ir Tėvynei. Kaip čia mudu šitą pasieksim, gal susitarsim, bet šitaip turės būt.

Žmogui reikia gyventi pagal Dievo įsakymus ir pagal žmogiškumą. Tokia mano nuostata ir mokinu visus aplinkinius“, – kalbėjo įprotį padėti nuo vaikystės turėjusi Sūdavos kaimo šviesuolė.

Paauglys Evaldas svarbiausias globėjos nuorodas priima rimtai. Kasdien mato, kaip šeimoje puoselėjami stiprūs ir pagarbūs santykiai, tarsi jaunesne seserimi pasirūpina I. Jablonskienės anūke, gerai mokosi, yra aktyvus mokykloje, mylimas kaimo bendruomenės. Jis anksti sužinojo savo istoriją, neturi kilmės paslapčių. „Viską žinau, manau, viskas teisingai“, – paklaustas, kaip vertina savo šeimos patirtį, rimtai atsakė jaunuolis.

Kalbėti apie mamos negalią jam nėra lengva, tačiau Evaldas mato, kad naujuose namuose ji jaučiasi saugiau, geriau. Mama įgijo savarankiškumo, o sūnus atranda talentų. Prieš pat trumpą pokalbį su Alfa.lt šeimynai prikepė blynų širdelių, dar prasitarė mėgstantis kepti pyragus, virti moliūgų troškinį ir neatsispiriantis virtuvės eksperimentams. Bene labiausiai domisi istorija ir kulinarija, mėgsta mokytis vokiečių kalbos.

Evaldui močiute tapusi Irena įsitikinusi, kad svarbiausia išgirsti, suprasti ir patenkinti vaiko poreikius, pasakyti jam bent dešimt gerų žodžių – vis tiek bent vieną išgirs.

Pagalbos kitiems genas eina iš kartos į kartą

Sūdavos kaimo gyventoją, niekam negailinčią pagalbos, pažįsta visi apylinkės gyventojai. Viename susitikime su bendruomene, kuriame dalijosi patirtimi apie mokymus globėjams, įtėviams, ją užkalbino Vilkaviškio rajono Švietimo pagalbos tarnybos socialinės darbuotojos Sandra Pautienytė ir Dangira Armanavičienė. Jos prisiminė, kad moteris teiravosi apie galimybes susitvarkyti teisinius dokumentus, nes iki šiol Regina ir jos sūnumi rūpinosi neįteisinusi globos. „Pinigai jai neaktualu, Irena tiesiog gyvena ir globoja“, – sakė gerumo įsikūnijimu Ireną vadinanti S. Pautienytė.

Ūkiškai gyvenanti moteris išlaidų neskaičiuoja – išaušo nauja diena, prasidėjo nauji darbai, atsiranda ir valgio, ir visko, ko reikia. Svarbiausia, kad sunkiu gyvenimo momentu atsirastų padedančių žmonių. Globėja prisiminė, kaip Reginos gyvenimo pradžiai išėjus iš „Kartų namų“ gautas lėšas nusprendė investuoti jos vardu – nupirko Vilkaviškyje butą bendrabutyje, kuris vėliau atiteks Evaldui. Vienu metu jį išnuomojo moteriai su trimis vaikais, kas mėnesį jos vyriausias sūnus atnešdavo nuomą. Paskutinį kartą pinigų iš vaikino neėmė, tik paprašė kitokio atlygio – niekada nepraeiti pro žmogų, kuriam reikia padėti. Šiuo metu vaikinas turi savo namus, augina vaikus, gyvenimo sunkumus įveikusi šeima dalijasi gerumu su kitais – investicija atsipirko su kaupu.

Pagalbos kitiems genas Irenos šeimoje perduodamas iš kartos į kartą. „Mano mama po karo liko be namų, koja peršauta, neįgali, prisiglaudė pas tėtės brolį, nes namai sudegę, sulyginti su žeme. Jį išvežė į Sibirą, negrįžo, taip ir liko ten gyventi. Nekokie tie namai, prastoki, bet jei ateidavo kokia moterėlė su vaiku pavargėliaudama ar ką, mama niekada neatsakydavo, pasilikdavo, jei neturėdavo kur eiti. Manau, ir mano duktė tą patį darys“, – paprastai savo požiūrį išdėstė moteris.

Kalbėdama apie šių dienų visuomenę, ji pastebėjo, kad daugelis primiršę atsakomybę kitam žmogui. O turėtų atsiminti, kad nuo jų mąstymo, elgesio, darbo priklauso kitų likimai, kad galima saugesnę aplinką kurti padedant bent vienam. Tokią atmintį ir glaudesnį žmogišką ryšį reikėtų stiprinti.