Nykstančiame kaime apsigyvens benamiai

Sukurta : 2016-05-30 15:01:39
Nykstančiame kaime apsigyvens benamiai

Šaltinis: Daiva Baronienė, www.lzinios.lt

Jo­niš­kio ra­jo­ne, vos už de­šim­ties ki­lo­me­trų nuo Lat­vi­jos esan­čiuo­se Do­mei­kiuo­se, pri­va­čia ini­cia­ty­va įkur­to­je „Be­na­mių so­dy­bo­je“ šiuo me­tu gy­ve­na 18 sa­vo na­mų ne­tu­rin­čių žmo­nių. Jos va­do­vas pla­nuo­ja, kad ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je čia ap­si­gy­vens dau­giau kaip šim­tas be­na­mių.

„Be­na­mių so­dy­ba“, pri­glau­du­sia sa­vos pa­sto­gės nie­ka­da ne­tu­rė­ju­sius ar ją pra­ra­du­sius žmo­nes, ta­po trys Do­mei­kių kai­mo so­dy­bos. Dėl se­nat­vės šei­mi­nin­kai ne­be­pa­jė­gė jų iš­lai­ky­ti, to­dėl par­da­vė par­amos ir lab­da­ros fon­dui „Prieg­lobs­tis“. Ak­me­nės ra­jo­ne įkur­to fon­do pa­skir­tis – rū­pin­tis pa­žei­džia­mais žmo­nė­mis, taip pat ir be­na­miais. Į Do­mei­kius jie su­va­žia­vo iš pa­čių įvai­riau­sių Lie­tu­vos vie­tų. Čia šie žmo­nės sten­gia­si tap­ti rams­čiu vie­nas ki­tam.

Gy­vuo­ja dve­jus metus

„Be­na­mių so­dy­bos“ va­do­vas, so­cia­li­nis dar­buo­to­jas Žyd­rū­nas Pra­nciu­lis „Lie­tu­vos ži­nioms“ tei­gė, jog 18 šios so­dy­bos gy­ven­to­jų, tarp ku­rių – ke­tu­rios mo­te­rys ir 14 vy­rų, ver­čia­si iš maž­daug tūks­tan­čio eu­rų per mė­ne­sį. „Pu­sė šios su­mos iš­lei­džia­ma de­ga­lams. Žmo­nes rei­kia nu­vež­ti pas gy­dy­to­jus, ants­to­lius ir į įvai­riau­sias val­džios įstai­gas. Štai šian­dien vie­ną mū­sų gy­ven­to­ją ve­žiau į Re­gis­trų cen­trą dėl pa­žy­mos, bū­ti­nos ski­rian­tis su žmo­na. Nes kol ne­iš­sis­kirs, šis žmo­gus ne­tu­rės tei­sės gau­ti so­cia­li­nės pa­šal­pos“, – aiš­ki­no Ž. Pra­nciu­lis.

Šį bir­že­lį „Be­na­mių so­dy­bai“ su­eis dve­ji me­tai. Fon­das „Prieg­lobs­tis“, nu­spren­dęs pa­dė­ti į vi­suo­me­nę in­teg­ruo­tis be­na­miams,vie­ną ne­bran­giai par­duo­da­mą šio kai­mo so­dy­bą bu­vo nu­si­žiū­rė­jęs pirk­ti tam, kad iš­ar­džius pa­sta­tus juos bū­tų ga­li­ma pers­ta­ty­ti ki­to­je vie­to­je. „Ta­čiau ne­tru­kus pa­aiš­kė­jo, kad sta­ti­nius dar ga­li­ma su­re­mon­tuo­ti, tad ir ėmė­me tai da­ry­ti. Pa­kei­tė­me gy­ve­na­mo­jo na­mo du­ris, įsta­tė­me lan­gus. Tuo­met į Do­mei­kius at­si­kė­lė pir­mi gy­ven­to­jai“, – pa­sa­ko­jo Ž. Pra­nciu­lis. Jis pa­brė­žė, kad pir­mi žmo­nės at­vy­ko iš Ak­me­nės ra­jo­ne, Da­bi­ki­nė­lės kai­me, esan­čio rea­bi­li­ta­ci­jos cen­tro, įkur­to fon­do „Prieg­lobs­tis“ ir skir­to nuo pri­klau­so­my­bės li­gų ken­čian­tiems as­me­nims. „De­ja, da­lis pe­rė­ju­sių­jų rea­bi­li­ta­ci­jos prog­ra­mą pa­pras­tai bū­na pri­vers­ti vėl grįž­ti į gat­vę, nes dau­giau ne­be­tu­ri kur ei­ti. Jiems ir nu­tar­ta įkur­ti na­mus“, – dės­tė pa­šne­ko­vas.

Pla­nuo­ja plėstis

Pra­ėjus me­tams, kai Do­mei­kiuo­se bu­vo nu­pirk­ta pir­ma so­dy­ba ir jo­je įkur­din­ti na­mų ne­tu­rin­tys žmo­nės, pa­aiš­kė­jo, kad ne­to­lie­se gy­ve­nu­si se­nu­tė naš­lė par­duo­da jai pri­klau­san­čias dar dvi so­dy­bas. „Nu­pir­ko­me ir tas. Vie­nas na­mas jau tin­ka gy­ven­ti, an­trą­jį kol kas tvar­ko­me“, – sa­kė Ž. Pra­nciu­lis. Jis pa­si­džiau­gė, kad iš­plė­tus val­das at­si­ra­do ga­li­my­bė ap­gy­ven­din­ti dau­giau žmo­nių. „Pirk­da­mi so­dy­bas įsi­gi­jo­me ir pus­tre­čio hek­ta­ro že­mės. Šiuo me­tu ją nuo­mo­ja­me ūki­nin­kui, tad tu­ri­me pa­ja­mų. Ta­čiau vi­liuo­si, kad at­ei­ty­je to­je že­mė­je pri­sta­ty­si­me na­mų, į ku­riuos gy­ven­ti ga­lė­si­me pri­im­ti šim­tą ar dar dau­giau ne­tu­rin­čių­jų pa­sto­gės“, – kal­bė­jo „Be­na­mių so­dy­bos“ va­do­vas. Jis pa­ti­ki­no, kad žmo­nės į šią so­dy­bą pra­šo­si iš vi­sos Lie­tu­vos, tad, esant ga­li­my­bei ap­si­gy­ven­ti, kaip­mat su­va­žiuo­tų ir šim­tas be­na­mių.

Be­je, vie­ną pa­sta­tą (jis – ket­vir­tas „Be­na­mių so­dy­bos“ gy­ve­na­ma­sis na­mas) ne­tu­rin­tiems kur pri­sig­laus­ti lie­tu­viams pa­do­va­no­jo vie­na Vo­kie­ti­jos gy­ven­to­ja. Mi­rus vy­rui gy­dy­to­jui mo­te­ris pa­siū­lė fon­dui par­si­ga­ben­ti rąs­ti­nį va­sar­na­mį. „Iš­siar­dė­me jį, par­si­ve­žė­me rąs­tus ir jau su­si­kons­tra­vo­me pui­kų nau­ją na­mą“, – tei­gė Ž. Pra­nciu­lis. Vy­ras pa­brė­žė, kad kol ne­dir­bo so­cia­li­nio dar­bo, bū­tų nė ne­pa­gal­vo­jęs, jog Lie­tu­vo­je yra tiek daug ge­rų žmo­nių. Da­bar, va­do­vau­da­mas „Be­na­mių prie­glau­dai“, su­tin­ka jų nuo­lat. „Be­ne la­biau­siai ma­ne yra su­grau­di­nu­si vie­na li­go­ta mo­čiu­tė. Šį pa­va­sa­rį, kai rin­ko­me mais­to lab­da­rą Jo­niš­kio pre­ky­bos cen­tre, ji ati­da­vė vi­są mai­še­lį pro­duk­tų, ku­riuos bu­vo nu­si­pir­ku­si at­ei­nan­čiai sa­vai­tei. „Dir­ba­te to­kį ge­rą dar­bą, tad no­ri­si jums pa­dė­ti. O aš tą sa­vai­tę pa­si­mai­tin­siu sriu­ba“, – su­sig­rau­di­no Ž. Pra­nciu­lis, pri­si­mi­nęs mo­čiu­tės pa­sa­ky­tus žo­džius.

Tarp lab­da­rių – po­li­ci­ja ir gaisrinė

Pa­sak „Be­na­mių so­dy­bos“ va­do­vo, iš­gy­ven­ti iš tūks­tan­čio eu­rų per mė­ne­sį jiems pa­de­da už­sie­nie­čių do­va­no­ja­mi ne­nau­ji dra­bu­žiai, vie­tos ūki­nin­kų ati­duo­da­mos dar­žo­vės, ge­rų žmo­nių su­au­ko­ja­mi bal­dai ir bui­ties prie­tai­sai. „Bui­ti­nės tech­ni­kos mums yra pa­do­va­no­ję Jo­niš­kio po­li­ci­jos dar­buo­to­jai. O kar­tą, kai ug­nia­ge­siams pa­si­guo­džiau, kad iš­se­ko so­dy­bos šu­li­nio van­duo, jie at­ve­žė van­dens ir su­py­lė vi­są cis­ter­ną“, – var­di­jo ge­rus žmo­nių dar­bus Ž. Pra­nciu­lis.

Ka­dan­gi „Be­na­mių so­dy­ba“ įsi­kū­rė be­veik ty­ruo­se (iki ar­ti­miau­sios so­dy­bos – maž­daug pus­ki­lo­me­tris), nie­kam ir ne­kliu­vo, kad į šį at­okų Lie­tu­vos kai­mą at­si­kels gy­ven­ti ne pa­čios ge­riau­sios re­pu­ta­ci­jos as­me­nys. „Bi­jo­ta ne įvai­rių pri­klau­so­my­bių tu­rin­čių be­na­mių, o to, kad na­mus per­ka krikš­čio­niš­ka­sis fon­das, ku­rį žmo­nės sie­jo su ne­aiš­kia sek­ta“, – pri­si­mi­nė Ž. Pra­nciu­lis. Jis pa­žy­mė­jo, kad fon­das iš tie­sų va­do­vau­ja­si krikš­čio­niš­ko­sio­mis ver­ty­bė­mis, ku­rias sten­gia­ma­si per­duo­ti ir „Be­na­mių so­dy­bos“ gy­ven­to­jams. Tarp tų ver­ty­bių – blai­vus, są­ži­nin­gas, do­ras gy­ve­ni­mas, pa­gal­ba vie­nas ki­tam.

No­rė­tų kar­vu­tės. Ir arkliuko

„Pas mus at­vy­kę žmo­nės pir­miau­sia sten­gia­si pa­si­rū­pin­ti vien sa­vi­mi. Ta­čiau kai pa­gy­ve­na drau­ge, jiems tam­pa svar­būs ir li­ki­mo drau­gų in­te­re­sai“, – tvir­ti­no so­dy­bos va­do­vas. Pa­sak jo, šiuo me­tu vi­si 18 so­dy­bos gy­ven­to­jų gy­ve­na blai­viai. Jie au­gi­na ož­kas, kiau­les, triu­šius, viš­tas, so­di­na dar­žo­ves. „La­bai džiaug­tu­mės, jei kas pa­do­va­no­tų ark­liu­ką ar kar­vu­tę, kad ga­lė­tu­me pa­si­rū­pin­ti mais­to. Ge­rai bū­tų gau­ti ir že­mės ūkio pa­dar­gų“, – sva­jo­jo Ž. Pra­nciu­lis.

„Be­na­mių so­dy­ba“ taip pat su džiaugs­mu pri­im­tų do­va­no­ja­mas sta­ty­bi­nes me­džia­gas, že­mės ūkio tech­ni­ką ir vi­sas ki­tas do­va­nas, ku­rio­mis žmo­nės no­rė­tų pa­si­da­ly­ti su so­dy­bos gy­ven­to­jais, be­si­ke­lian­čiais iš duo­bės. Tarp jų – ir bu­vęs mo­ky­to­jas, ir val­gyk­los ve­dė­jas, bu­vę dar­bi­nin­kai. Ko­ne vi­si tu­rė­jo šei­mas, au­gi­no vai­kus, bet ne­te­kę dar­bo il­gai­niui pra­ra­do ir na­mus, ir šei­mos ry­šius, o ga­liau­siai ta­po lan­dy­nių gy­ven­to­jais, „kon­tei­ne­rių žmo­nė­mis“. „Kal­bė­da­ma­sis su jais su­vo­kiau, kad vis­ko ne­tek­ti la­bai leng­va. Iki to prie­ina­ma, kai skaus­mą, pra­ra­dus dar­bą ar užg­riu­vus ne­lai­mėms, im­ama­si mal­šin­ti al­ko­ho­liu“, – sa­kė Ž. Pa­nciu­lis. Jis už­si­mi­nė, kad pen­ki bu­vę „Be­na­mių so­dy­bos“ gy­ven­to­jai ne­išt­vė­rė nu­sta­ty­tos tvar­kos, ne­lei­džian­čios net pri­si­lies­ti prie al­ko­ho­lio. Li­ku­sie­ji tą tvar­ką pri­pa­ži­no ir la­bai no­rė­tų, kad juos pri­pa­žin­tų vi­suo­me­nė.