Psichologė Eglė Šekštelienė: „Vaikas patiria patyčias? Stiprinkite jo pasitikėjimą savimi“

Sukurta : 2016-10-12 08:34:50
Psichologė Eglė Šekštelienė: „Vaikas patiria patyčias? Stiprinkite jo pasitikėjimą savimi“

Šaltinis: Roberta Ivašauskaitė, 15min.lt

Patyčios mokykloje – vis dar skaudi problema. Ji stipriai veikia pačių vaikų psichologiją bei pasitikėjimą savimi. Maža to, patyčios tampa gan dideliu išbandymu tiek vaiko-agresoriaus, tiek ir vaiko-aukos tėvams.

Kaip tinkamai reaguoti, kaip elgtis bei kaip padėti savo vaikui tokioje situacijoje dažnai ir nežinome. O žinoti tai būtina, mat Lietuvos statistika pasauliniu mastu yra ganėtinai liūdna.

2013–2014 m. duomenimis, iš 42 šalių Lietuvoje patyčias patyrė daugiausia vaikų: 32 proc. berniukų ir 26 proc. mergaičių. Iš kitų tyčiojosi patys – 33 proc. berniukų ir 16 proc. mergaičių.

Plačią darbo su vaikais ir jaunimu patirtį dirbdama programoje „Big Brothers Big Sisters“, o vėliau ir savanoriaudama Jaunimo linijoje įgijusi šiuo metu individualiai konsultuojanti klinikinė psichologė Eglė Šekštelienė tikina, kad svarbiausia šioje situacijoje – neskubėti ir niekuomet nesiimti veiksmų esant karštoms emocijoms, mat tokiu atveju galima pridaryti neatitaisomų klaidų.

– Egle, dažnai manoma, kad patyčios daugiausia – paauglių problema. Ar nėra tai tik įsišaknijęs stereotipas?

– Vienareikšmiškai atsakyti būtų sunku. Tiesiog mažiau žinome apie priešmokyklinio amžiaus ar žemesnių klasių vaikų patyčias. Jaunesnio amžiaus vaikai mažiau kalba apie savo bėdas, jie net neatpažįsta patyčių, emocinio smurto.

Daugiau duomenų ir tyrimų turime apie paauglių patyčias. Tiek Lietuvos, tiek ir viso pasaulio statistika byloja, kad aktyviausios patyčios būna tarp 11–15 metų paauglių. Tarp jų pastaruoju metu itin išpopuliarėjo kiek nauja – elektroninių patyčių forma, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose, kurią apskritai pastebėti ir „sugaudyti“ yra labai sunku tiek tėvams, tiek mokytojams.

– Kokios, jūsų manymu, tėvų auklėjimo klaidos, vaiko aplinkos veiksniai lemia polinkį tyčiotis/vaiko agresyvumą? Kaip tėvams reikėtų šias klaidas taisyti?

– Tokį polinkį gali lemti labai daug veiksnių. Visų pirma, vaikas galbūt nemoka elgtis su savo pykčiu, taigi jis savo pyktį išstumia ar nukreipia į kitus. Gali būti ir taip, kad vaikas pats patiria kažkokius pykčio proveržius iš tėvų ar kitų savo šeimos narių, todėl ir pats savo pyktį perkelia kitiems.

Kitas veiksnys, galintis sukelti vaiko polinkį į agresyvumą – dažnai kompiuteriu žaidžiami smurtiniai žaidimai, pamatytas smurtas televizijoje.

Taip pat gali būti, kad šeimoje nepatenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai: jis negauna pakankamai šilumos, meilės, supratimo ir dėl to jam kyla pyktis. Nežinodamas, kaip tvardytis su tokiu pykčiu, jis tiesiog išlieja jį ant bendraamžių, mokytojų ir kitų jį supančių asmenų.

Jei tėvai šeimoje nenustatė vaikui aiškių ribų ir taisyklių, gali būti ir taip, kad vaikas paprasčiausiai net nežino ar nesupranta, kad skriausti, emociškai užgauti kitus yra blogai.

Pavyzdžiui, tėvai mato, kad vaikas tyčiojasi ir stumdo sesę ar brolį. Jei tėvai nekreips dėmesio, vaikas gali pagalvoti, kad taip elgtis yra normalu. Todėl jį tuoj pat derėtų sudrausminti ir pasakyti, kad taip daryti negalima, nes tai skaudina. Labai svarbu, kad tėvai iš karto paaiškintų vaikui apie tai, koks elgesys yra geras ir koks – ne, kad emociškai įžeisdami kitus, mes skaudiname.

Lygiai taip pat vaikui nederėtų leisti rodyti nepagarbą savo tėvams, seneliams ar kitiems vyresniems žmonėms. Juk jei vaikas gauna „leidimą“ šeimoje elgtis įžeidžiančiai, kas jam sutrukdys tą patį daryti ir mokykloje? Taip pat rodykite pagarbą, neįžeidų bendravimą su savo sutuoktiniu, šeimos nariais ir skatinkite vaikus sekti savo pavyzdžiu. Juk vaikai yra mūsų pačių elgesio veidrodis.

Svarbus ir tėvų tinkamas reagavimas į patyčias vaiko, paauglio aplinkoje. Reikėtų pagalvoti, ar tėvai nepasiduoda tam tikriems su patyčiomis susijusiems mitams, tarkime, kad reikia duoti atgal, kad visa tai praeis, kad nereikia kreipti dėmesio. Su vaikais reikia kalbėtis apie jų problemas ir jokiu būdu neskatinti smurto.

Nemanykite, kad patyčios praeis ar kad vaikas iš to tiesiog išaugs. Iš patyčių neišaugama. Juk, pavyzdžiui, net ir suaugę žmonės prisimena savo pravardes mokykloje. Ir retai kada tai būna geri prisiminimai.

Patyčių problema išties didžiulė, tačiau ją galima išspręsti. Tereikia pradėti tai daryti nuo savęs ir rodyti vaikams tinkamą pavyzdį. Ir mes patys – suaugusieji – gan dažnai tyčiojamės iš kitų: iš politikų ar įžymybių, rodomų per televiziją, iš sutiktų praeivių ar vaizdų internete.

– Kas yra dažnesni patyčių iniciatoriai: berniukai ar mergaitės? Kaip skiriasi jų patyčių formos?

– Tyčiojasi tiek berniukai, tiek ir mergaitės. Tačiau, remiantis Lietuvoje ir pasaulyje atliktais tyrimais, berniukai dažniau už mergaites renkasi fizines patyčias: ar pastumia, ar įspiria, ar sumuša.

Jie taip pat kur kas lengviau nei mergaitės pasiduoda provokacijoms, impulsyvumui, dažnai nemoka kontroliuoti savo emocijų, būtent dėl to tėvams reikėtų mokyti vaikus šias emocijas išreikšti kitais būdais. Kita berniukų patyčių forma – per tiesioginius žodžius: keiksmažodžius, negražias pravardes, užgauliojimus.

Tuo tarpu mergaitės dažniau renkasi labiau paslėptas žodinių patyčių formas, kitaip tariant – mina ant skaudamos vietos netiesiogiai: ignoruodamos, atstumdamos, kurdamos pinkles savo rate. Fizinių patyčių tarp mergaičių būna rečiau, tačiau tikrai pasitaiko ir tokių kraštutinių atvejų, kuomet susimuša ir merginos.

Patyčios gali būti dėl pačių įvairiausių dalykų: dėl aprangos, socialinės padėties, ne taip ištartų žodžių. Tačiau net ne tematika čia yra svarbiausia, svarbiausia yra šeimos ir mokyklos kultūra: juk jei namuose ant vaiko rėkiama, yra įprasta tyčiotis, jei patys mokytojai negerbia savo mokinių, tuomet nenuostabu, kad ir vaikas bus linkęs tyčiotis.

Anksčiau netgi buvo atlikti tyrimai, kur patyčios vyksta dažniau: mieste ar kaime, tuomet buvo nustatyta, kad jos vis tik dažnesnės kaime, tačiau dabar rezultatai suvienodėjo.

Išties liūdna matyti ir tai, kad patyčias vaikai gan dažnai patiria ir iš suaugusiųjų mokykloje – 2011 metų duomenimis, Lietuvoje tokias patyčias prisipažino patyrę net 18 proc. vaikų.

– Minėjote elektronines patyčias – jos šiais laikais tikriausiai itin suklestėjusios...

– Išties tai labai didelė problema. Remiantis JAV statistika, mokyklose elektronines patyčias yra patyrę apie 80 proc. vaikų – tai išties didžiulis skaičius. Galbūt taip yra dėl to, kad šių formų patyčias nėra taip lengva pastebėti kaip fizines ar klaidingai manoma, kad jos turi mažesnę žalą.

Šiuo metu Lietuvoje netgi vykdomos prevencinės programos, skirtos atpažinti elektronines patyčias ir jas sustabdyti. Vaikai mokomi nekelti į internetą pernelyg asmeninės informacijos apie save, riboti asmeniškesnių savo nuotraukų įkėlimą.

Čia labai svarbus brandus suaugusiųjų požiūris ir jų pačių mokėjimas išlaikyti ribas. Galbūt mokytojams reikėtų pagalvoti ir apie tai, ar jie gali, tarkime, „Facebooke“ priimti į draugus savo mokinius – tai juk irgi yra ribų išlaikymas.

– Kaip atpažinti tėvams/mokytojams, kad vaikas galimai pataria patyčias? Kaip pasikeičia vaiko elgesys?

– Taip, išties patyčias patiriančio vaiko elgesys gan stipriai pakinta, tačiau ne visuomet tą lengva pastebėti. Tai, kad iš vaiko tyčiojamasi, aiškiausiai rodo, žinoma, išorinės aplinkybės: galbūt vaikas grįžta suplėšytais drabužiais, be kuprinės, be asmeninių daiktų, gal iš jo buvo atimti pinigai ir pan.

Patyčias rodyti gali ir pakitusi vaiko vidinė būsena: pastebite, kad vaikas liūdnesnis ar neįprastai emocionalus, pasikeitė jo valgymo įpročiai. Galbūt staiga jis pasidarė labai bailus, pradėjo sapnuoti košmarus ar baimintis, kad jį kas nors užpuls, tapo nerimastingas.

Jei vaikas nuolat išgyvena nerimą ar stresą, net jo dėmesys krenta – jis pradeda prasčiau mokytis, nebenori eiti į mokyklą, suprastėja jo mokymosi rezultatai, jam tampa sunku susikaupti ar galiausiai į mokyklą jis išvis nenori ar atsisako eiti.

Išryškėti gali ir psichosomatiniai simptomai – dėl patiriamo streso vaikui gali atsirasti pilvo, galvos skausmai. Jei aiškiai matosi, kad vaikas yra užsisklendęs, prislėgtas, sunkiai užmiega, prastai valgo, kalba apie nenorą gyventi – derėtų ieškoti pagalbos iš šalies ir kreiptis į psichologą.

– O ką tėvams daryti toliau – jau sužinojus, kad jų vaikas patiria patyčias?

– Visų pirma derėtų kantriai išklausyti vaiką ir jokiu būdu nepradėti jo kaltinti: kad pats neapsigynė, kad neatsakė ar nedavė atgal, kad yra per silpnas, kad pats kaltas. Tai didžiausia klaida, kurią gali padaryti tėvai.

Suprantama, ir patiems tėvams sužinojus tokią žinią užverda pyktis. Tad visų pirma derėtų suvaldyti savo emocijas ir tik tada pradėti su vaiku kalbėtis. Pavyzdžiui, paklausti, kaip jis jaučiasi, kas ir kodėl nutiko, kodėl atrodo nusiminęs.

Pasistenkite būti supratingi ir išsiaiškinkite visą situaciją – vaikui jau vien nuo išsipasakojimo iš karto pasidarys lengviau. Tuo pačiu, jis pasijus suprastas ir reikalingas.

Toliau vaikui reikėtų paaiškinti, kaip jam elgtis tokiose situacijose: kad jis mokėtų tvirtai pasakyti „nesityčiok“, „nekalbėk taip su manimi“, mokyti, jog patyčių atveju jis pagalbos gali kreiptis ir į mokytojus ar kitus suaugusiuosius mokykloje. Vaikas turi suprasti, kad nėra gėdinga prašyti mokytojų pagalbos dėl patirtų ar patiriamų patyčių.

Nemanau, kad tėvams derėtų iškart eiti į mokyklą ir prieš visą klasę bandyti sugėdinti jų vaiką užsipuolusius bendraklasius. Tai neteisinga praktika jau vien dėl to, kad tokių staigių tėvų reakcijų išsigandęs vaikas kitą kartą apskritai bijos tėvams išsipasakoti. Tad neskubėkite veikti ir imtis griežtų viešų veiksmų, verčiau, kaip minėjau, pasikalbėkite su vaiku. Derėtų aptarti šią situaciją su mokytojais, bet ne prie vaikų.

Labai svarbu ir toliau stiprinti vaiko emocinį saugumą: jeigu vaikas jausis mylimas šeimoje, palaikomas, žinos, kad bet kada gali išsipasakoti, ir tėvai jį išklausys, jo vidiniai resursai bus pilni. Emocinis saugumas padeda atstatyti pusiausvyrą. Tai reiškia, kad ir į stresines situacijas jis mokės geriau reaguoti ir galės geriau sau padėti, apsiginti.

Štai mano pačios dar priešmokyklinukas vaikas kartą atėjo pas mane ir pasiskundė, kad draugas jį pavadino kvailiu ir kaip jam dėl to pikta. Bet tada aš sūnaus paklausiau: „O ar tu žinai, kad man esi protingiausias?“, jis atsakė „taip“. Ir tada vėl jo paklausiau: „Tai ar tu patikėsi mamos žodžiais, kad man esi protingiausias, ar to vaiko, kad esi kvailas?“, tuomet jis truputį pagalvojo, nusišypsojo ir sako: „Tavimi patikėsiu“. Tai visiškai paprastas ir trumpas pokalbis, tačiau net ir tai vaikui duoda pasitikėjimo savimi bei suteikia žinojimą, kad jis jums yra svarbus ir mylimas.

– Tačiau tą pasitikėjimą savimi vaikui ne visada taip lengva išugdyti.

– Visų pirma derėtų pradėti nuo savęs ir atsakyti į klausimą: ar jūs patys savimi pasitikite? Jei vaikas nematys tinkamo pavyzdžio, tai ir to pasitikėjimo jis daug neturės.

Jei tinkamas pavyzdys bus, jei vaikui tėvai nuolat kartos, kad jis yra mylimas, svarbus, ypatingas, tuomet tie žmonės iš išorės vaiką galbūt ir galės kiek „palamdyti“, tačiau jo jie niekada nesugriaus, nes toks vaikas turės bazinį saugumą. O tuo baziniu saugumu kiekvienam vaikui šeima ir turi tapti. Pasitikėjimas savimi yra labai rimtas ir gilus dalykas, per vieną dieną, deja, jis nepasikeis.

Kitas dalykas, kurį būtų galima padaryti norint sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, – paieškoti veiklos, kurioje tam vaikui gerai sektųsi – tai ypač veiksmingas būdas. Galbūt jeigu vaikui nesiseka mokykloje, jam sunku susirasti draugų, tuomet gal jam galite rasti papildomų užsiėmimų.

Paklauskite, kas jam būtų įdomu: muzika, dailė, šokiai, o gal jis puikiai pasižymėtų kokioje sportinėje veikloje – tai galėtų tapti atsvara nesėkmėms mokykloje. Taip vaikas galėtų susirasti bendraminčių ir net naujų draugų.

– O jeigu būtų priešinga situacija – jei tėvai sužino, kad jų vaikas pats yra patyčių iniciatorius, ką tokiu atveju patartumėte jiems daryti?

– Tokiu atveju patariu rasti laiko, kai esate nusiraminę, ir kartu susėdę su vaiku pagalvokite, kodėl pats vaikas nejaučia empatijos kitam žmogui, kodėl apskritai jis nori skaudinti kitus?

Pabandykite suprasti vertybinį savo vaiko pasaulį ir domėkitės, iš kur toks supratimas atsirado: galbūt vaikui buvo skiriama per mažai dėmesio, galbūt jis buvo per griežtai auklėjamas, o gal jis tiesiog nežino, kaip kitaip išleisti savo pyktį?

Tokiu atveju juk būtų galima paieškoti jam veiklos, kur vaikas galėtų išsikrauti ir savo pyktį išlieti panaudodamas savo agresiją tinkamai, pavyzdžiui, sportuodamas ar mokydamasis kovos menų.

Taigi čia svarbiausia – ne rėkti ar bausti, o kuo išsamiau išsiaiškinti smurto/noro tyčiotis priežastis ir į tai sureaguoti būtina kuo anksčiau, kol jo taikomos patyčių formos netapo dar agresyvesnės.

Patyčias sustabdysime atpažindami jas ir reaguodami, jog toks elgesys nėra tinkamas, nėra draugiškas. Svarbu atsisakyti ir klaidingų nuostatų, jog „patyčios nieko bloga“, „patyčios liausis savaime“.

Bet kokia agresijos forma, tiek fizinė (mušimas), tiek emocinė, neigiamai veikia mūsų vaikų psichiką, harmoningą augimą ir vystymąsi. Tiek šeimoje, tiek mokykloje geresnių rezultatų sulauksime, jei reaguosime daugiau į gražų, draugišką bendravimą, ugdysime daugiau bendradarbiavimo įgūdžių, bendros veiklos įgūdžių.

Svarbu mokyti vaikus ir savo pavyzdžiu, išmeskite piktus negražius žodžius, paerzinimus ir nebevadinkite jais vaikų, mokinių. Skirkite savo laiko ir dėmesio asmeniškai – tai didelė dovana vaikui, mokiniui. Patyčios liausis, pradėkime nuo savęs, savo vaikų, mokinių.

Nuotr. Irmanto Gelūno/15min.lt