Psichologė: „Vien tik meilė globoje veda į perdegimą”

Sukurta : 2016-11-29 14:18:05
Psichologė: „Vien tik meilė globoje veda į perdegimą”

Šaltinis: Gražina Belafatti, www.alytausnaujienos.lt

Pas­ta­ruo­ju me­tu daug kal­ba­ma apie vai­kų glo­bos sis­te­mos re­for­mą – kaip ir kiek glo­bos įstai­gų ji pa­lies, kaip kei­sis fi­nan­si­nis at­ly­gis glo­bė­jams, ta­čiau ma­žiau gir­di­me apie psi­cho­lo­gi­nę šios re­for­mos pu­sę. Kaip jau­čia­si vai­kas glo­bos įstai­go­je ir ko­kią nau­dą pa­ti­ria pa­te­kęs pas glo­bė­jus? Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria glo­bo­ti ar įvai­kin­ti nu­spren­dę as­me­nys bei šei­mos? Į šiuos ir ki­tus klau­si­mus at­sa­ko bei mi­tus apie glo­bą ir įvai­ki­ni­mą sklai­do or­ga­ni­za­ci­jos „Gel­bė­kit vai­kus“ psi­cho­lo­gė, glo­bė­jų ir įtė­vių mo­ky­mų, ku­riuos fi­nan­suo­ja So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­tei­ja, lek­to­rė Aly­tu­je Sil­vest­ra MAR­KUC­KIE­NĖ.

– Ko­dėl glo­bos ins­ti­tu­ci­ja yra ža­lin­ga vai­ko as­me­ny­bei?

– Glo­bos na­muo­se vai­kai gau­na fi­zi­nę prie­žiū­rą – ten tvar­kin­ga, šva­ru. Glo­bos įstai­ga vai­kui už­tik­ri­na fi­zi­nę ir eko­no­mi­nę ge­ro­vę, tai, ko daž­nai ne­tu­ri cha­o­tiš­ko­je, smur­tau­jan­čio­je šei­mo­je au­gan­tis vai­kas. Ta­čiau vien to ne­pa­kan­ka jo rai­dai. Vai­kui rei­kia emo­ci­nio pri­si­ri­ši­mo, žmo­giš­kos ši­lu­mos, ži­no­ji­mo, kad jis kaž­kam bran­gus, kad kaž­kam pri­klau­so, su kaž­kuo tu­ri la­bai stip­rų ry­šį. Šie da­ly­kai svar­būs bet ko­kio am­žiaus žmo­nėms – tai bū­ti­nas bio­lo­gi­nis po­rei­kis. Bio­lo­giš­kai po vie­ną žmo­nės ne­iš­lie­ka, jiems vi­sa­da rei­kia už­si­tik­rin­ti ry­šį su kuo nors, kad ne­pa­lik­tų, pa­si­rū­pin­tų. Ry­šys, san­ty­kis čia vei­kia kaip sau­gu­mo ga­ran­tas. Pri­si­ri­ša­ma prie kon­kre­čių as­me­nų, o gru­pė žmo­nių ga­li už­tik­rin­ti (ar­ba ne) ben­drys­tės jaus­mą. Glo­bos įstai­go­je kei­čia­si per­so­na­las, yra la­bai daug vai­kų, ieš­kan­čių prie­rai­šu­mo, o dar­buo­to­jai ne­tu­ri tei­sės iš­skir­ti vie­no ar ke­lių vai­kų iš vi­sos gru­pės. Pa­au­gę vai­kai ke­liau­ja iš vie­nų glo­bos na­mų į ki­tus. Nė­ra sta­bi­lios ir sau­gios prie­rai­šu­mo ba­zės, nuo ku­rios at­si­spy­rę jie sau­giai ty­ri­nė­tų ap­lin­ką, do­mė­tų­si ir prie ku­rios ga­lė­tų su­grįž­ti pri­trū­kę pa­guo­dos bei nu­ra­mi­ni­mo.

– Ar yra koks nors kon­kre­tus lai­ko­tar­pis, ku­rį iš­bu­vus glo­bos na­muo­se vai­ko as­me­ny­bei pa­da­ro­ma ne­grįž­ta­ma ža­la?

– Kon­kre­tų lai­ko­tar­pį api­brėž­ti sun­ku, nes po­vei­kio dy­dis pri­klau­so nuo vai­ko pa­ty­ri­mo iki pa­ten­kant ir jau pa­te­kus į glo­bos na­mus, nuo be­si­for­muo­jan­čio at­spa­ru­mo įveik­ti ne­gan­das, nuo gau­na­mos mei­lės ir emo­ci­nės ši­lu­mos. Vai­kas nė­ra daik­tas su ga­lio­ji­mo ter­mi­nu. Pa­te­kę į glo­bos na­mus, vi­si vai­kai (net ir kū­di­kiai) yra pa­ty­rę stip­rią ne­tek­tį – at­sky­ri­mą nuo tė­vų, vie­nin­te­lių jų gy­ve­ni­me žmo­nių, prie ku­rių bu­vo ga­li­ma pri­si­riš­ti. Tai stip­ri trau­ma. Vai­kams sun­ku su­pras­ti, ko­dėl taip nu­ti­ko, jų pa­tir­tis te­ga­li su­for­mu­luo­ti, jog jie čia kal­ti, jie bu­vo ne­ti­kę, blo­gi ir dėl to juos pa­li­ko. Taip iš­au­ga at­stū­mi­mo, ki­to­niš­ku­mo, „bro­kuo­tu­mo“ jaus­mas, ku­rį sun­ku nu­mal­dy­ti.

Esu su­si­dū­ru­si su šei­ma, ku­ri įsi­vai­ki­no dve­jų me­tu­kų vai­ką. Ma­ža­sis da­bar jau pra­di­nu­kas, ta­čiau tė­vai vis dar su­si­du­ria su pro­ble­ma, jog vai­kas jau­čia­si ki­toks, kaip jis pats sa­ko: „Aš juk ki­toks, ki­ti vai­kai tu­ri vie­ną ma­mą, o aš tu­riu dvi.“ Net ir la­bai my­lin­čio­je šei­mo­je au­gan­čiam vai­kui vis dar sun­ku pa­ti­kė­ti, jog su juo vis­kas ge­rai. Tai už­trun­ka, bet įtė­vių pa­stan­gos to ver­tos. Glo­bos na­muo­se au­gę vai­kai daž­nai tu­ri pa­žeis­tu­mo jaus­mą, su ku­riuo ga­li­ma ir rei­kia pa­dė­ti tvar­ky­tis, ta­čiau prog­no­zuo­ti, per kiek lai­ko už­gis žaiz­da dėl ar­ti­mo ry­šio ne­tek­ties, sun­ku.

– Ko­dėl vai­kui nau­din­ga aug­ti glo­bė­jų ar įtė­vių šei­mo­je?

– Di­džiau­sia glo­bė­jų šei­mos nau­da ta, kad vai­kas ga­li už­megz­ti pa­sto­vų, ar­ti­mą, sta­bi­lų ir sau­gų san­ty­kį su ki­tu žmo­gu­mi – su glo­bė­ju. Glo­ba ar įvai­ki­ni­mas yra ga­li­my­bė vai­kui ne­be­si­jaus­ti mė­to­mam kaip daik­tui, nie­kam ne­rei­ka­lin­gam, o pa­si­jus­ti ver­tam, svar­biam. Iš es­mės glo­bė­jų ar įtė­vių na­mai – tai gy­dan­tys na­mai tė­vų glo­bos ne­te­ku­siam vai­kui.

Tai, ką vai­kas pa­ti­ria apie sa­ve per san­ty­kį su ap­lin­ka, su­for­muo­ja, ko­kias ži­nias apie sa­ve jis gau­na. Ką vai­kas gir­di apie sa­ve kal­bant, tą ir pra­de­da gal­vo­ti. Su­au­gu­sie­ji yra vai­ko veid­ro­dis, į ku­rį pa­si­žiū­rė­jęs vai­kas ma­to sa­ve. Šei­mos at­mo­sfe­ra ir ap­lin­ka la­bai svar­bi so­cia­liai pri­im­ti­no ar ne­pri­im­ti­no vai­ko el­ge­sio for­ma­vi­mui­si.

– Kaip bė­gant lai­kui kin­ta Lie­tu­vos vi­suo­me­nės po­žiū­ris į glo­bą ar įvai­ki­ni­mą? Ko­kią ten­den­ci­ją pa­ste­bi­te?

– Vi­suo­me­nės po­žiū­ris į glo­bą ir įvai­ki­ni­mą tie­sio­giai su­si­jęs su vals­ty­bės po­li­ti­ka. Prieš ke­le­tą me­tų glo­ba vis dar skam­bė­jo įtar­ti­nai, glo­bė­jai su­lauk­da­vo ver­ti­ni­mų, kad glo­bo­ja tik dėl pi­ni­gų ar dėl pa­gal­bos ūkio dar­buo­se. Džiau­giuo­si, kad pa­laips­niui šie da­ly­kai kei­čia­si. Vie­šo­jo­je erd­vė­je vis dau­giau gir­di­me apie po­zi­ty­vią glo­bos įta­ką vai­kams. Ma­lo­nu ste­bė­ti, kai į glo­bė­jų ir įtė­vių mo­ky­mus Aly­tu­je ir ra­jo­ne at­ėję žmo­nės su­vo­kia, kuo re­a­liai jie ga­li pa­dė­ti, kaip ga­li pa­keis­ti vai­ko gy­ve­ni­mą. Džiu­gu, kad žmo­nės tai da­ro są­mo­nin­gai, nu­ta­rę pri­si­im­ti ne­ma­žą įsi­pa­rei­go­ji­mą, ma­ty­da­mi pras­mę tiek vai­kui, tiek sau, nei­eš­ko­da­mi fi­nan­si­nės nau­dos. Fi­nan­si­niai da­ly­kai glo­bo­jant, ne­nei­giu, yra la­bai svar­būs. Ga­lų ga­le, glo­ba – tai dar­bas 24 va­lan­das per pa­rą. Už jį tu­ri bū­ti at­ly­gin­ta. Ta­čiau jei glo­bė­jo mo­ty­va­ci­ja tik pi­ni­gai, tai at­ne­ša ir glo­bė­jui, ir glo­bo­ti­niui dau­giau ža­los ne­gu nau­dos.

– Koks tu­rė­tų bū­ti sėk­min­go glo­bė­jo ar įtė­vio psi­cho­lo­gi­nis pro­fi­lis?

– Sėk­min­gas glo­bė­jas pir­miau­sia tu­rė­tų tu­rė­ti gy­ve­ni­miš­kos pa­tir­ties. Rem­da­ma­sis as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, glo­bė­jas tu­rė­tų su­ge­bė­ti su­pras­ti glo­bo­ti­nio gy­ve­ni­mo vir­smą nuo vai­kys­tės per pa­aug­lys­tę iki bran­dos nu­vi­lian­čių, trū­ki­nė­jan­čių, nu­trū­ku­sių vai­ko san­ty­kių su bio­lo­gi­niais tė­vais fo­ne. Glo­bė­jas taip pat tu­rė­tų mo­kė­ti at­si­gau­ti ir po sa­vo gy­ve­ni­me pa­tir­tų smū­gių pa­žin­ti sa­vo sil­pną­sias ir stip­ri­ą­sias pu­ses. Svar­bu, kad glo­bė­jas bū­tų su­pran­tan­tis, pu­siau­svi­ras, kan­trus, nuo­sek­lus, ži­no­tų, kur ir ko­kios pa­gal­bos sau ar vai­kui ieš­ko­ti. Ide­a­lus glo­bė­jas tu­rė­tų tu­rė­ti stip­rią mo­ty­va­ci­ją pa­dė­ti vai­kui už­aug­ti. Jei glo­bė­jas yra pa­sto­vus, ge­ba su­pras­ti, kas su vai­ku vyks­ta, kan­triai ir įveik­da­mas sa­vo nu­si­vy­li­mą at­lai­ko sun­kius mo­men­tus, jis sėk­min­gas. Glo­bė­jas ar įtė­vis tu­ri su­pras­ti, ko­dėl vai­kas „ne­iš­tirps­ta“ iš kar­to pa­te­kęs į ap­lin­ką, kur jo taip lau­kė, ku­rio at­vy­ki­mui taip pa­si­ruo­šė, kur tiek daug dė­me­sio ir mei­lės jam duo­da­ma. Vai­kui, įpra­tu­siam ne­pri­si­leis­ti ar­ti žmo­nių tam, kad ei­li­nį kar­tą ne­nu­si­vil­tų, sun­ku iš kar­to pa­si­ti­kė­ti glo­bė­jais. Pra­ei­na ne­ma­žai lai­ko ir glo­bė­jams pri­rei­kia daug ži­nių bei pa­stan­gų, kol pa­ga­liau vai­kas įsi­ti­ki­na, kad čia jo vie­ta, kad jį pri­ima, kad jį my­li, kad jo ne­ati­duos, ne­grą­žins at­gal.

Tie­są sa­kant, ga­li at­ro­dy­ti, jog glo­bė­jams ar įtė­viams ke­lia­mi di­des­ni rei­ka­la­vi­mai ne­gu pa­pras­tiems tė­vams. Taip yra to­dėl, kad at­ei­nan­tys į šei­mą vai­kai jau tu­ri ne­ma­žai psi­cho­lo­gi­nių po­rei­kių, ku­rie ne­bu­vo pa­ten­kin­ti. Čia la­bai pra­ver­čia ži­nios ir ge­bė­ji­mai. Mei­lės vai­kui tik­rai rei­kia. Bet glo­bos ar įvai­ki­ni­mo at­ve­ju vien tik mei­lės ne­už­ten­ka, žmo­gus tu­ri tu­rė­ti spe­ci­fi­nių ži­nių ir ge­bė­ji­mų. Be jų glo­bė­jai ar įtė­viai ga­li tu­rė­ti ne­re­a­lis­ti­nių lū­kes­čių, dėl to nu­si­vil­ti ir pa­laips­niui per­deg­ti.

– Jū­sų ve­da­mų mo­ky­mų įtė­viams ir glo­bė­jams Aly­tu­je ir ra­jo­ne tiks­las tik­riau­siai toks ir yra – su­teik­ti ži­nių?

– Mo­ky­muo­se su­tei­kia­me ba­zi­nių ži­nių apie vai­ko rai­dą bei pa­tir­tis ne­te­kus tė­vų glo­bos. Te­ori­nės ži­nios ne­at­sie­ja­mos nuo prak­ti­nių už­duo­čių. Te­ori­ją „per­lei­džia­me“ per as­me­ni­nes pa­tir­tis tam, kad ži­nios įsi­tvir­tin­tų, tap­tų tik­ros sau. As­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, gau­ta per pra­ty­bas, pa­si­da­li­ja­ma gru­pė­je. To­kiu bū­du da­ly­viai gau­na ki­tų žmo­nių po­žiū­rį į tą pa­tį da­ly­ką, pra­tur­tė­ja pa­tir­ties ir ben­drys­tės jaus­mo. To­kiu prin­ci­pu vei­kia mū­sų mo­ky­mai įtė­viams ir glo­bė­jams (GIMK pro­gra­ma). Mo­ky­muo­se ir gin­či­ja­mės, ir dis­ku­tuo­ja­me – sten­gia­mės, kad žmo­nėms kil­tų kuo dau­giau klau­si­mų, kad ieš­ko­tų ir gau­tų at­sa­ky­mų į juos. Ap­ta­ria­me įvai­riau­sias si­tu­a­ci­jas ir ga­li­mas iš­ei­tis, net pa­čias ne­pa­lan­kiau­sias. Mo­ky­mų tiks­las – su­teik­ti ži­nių, kad, į šei­mą at­vy­kus įvai­kiui ar glo­bo­ti­niui, tam tik­ros gy­ve­ni­miš­kos si­tu­a­ci­jos ne­iš­tik­tų ne­pa­si­ruo­šus.

Mo­ky­mai skir­ti dar ir tam, kad bū­si­mi įtė­viai ar glo­bė­jai sau at­sa­ky­tų į klau­si­mą „kam man to rei­kia“, kad iki ga­lo iš­sig­ry­nin­tų glo­bos ar įvai­ki­ni­mo mo­ty­vus. Yra žmo­nių, ku­rie per mo­ky­mus su­pran­ta, kad glo­ba ar įvai­ki­ni­mas ne jiems. Ir tai ge­rai. Juk nė vie­nas ne­no­ri­me dirb­ti to­kio dar­bo, ku­ris mus tik var­gins, var­žys, iš ku­rio ne­ju­si­me jo­kio pa­si­ten­ki­ni­mo. Taip ap­sau­go­me bū­si­mus įvai­kius nuo la­bai di­de­lės trau­mos, ku­ri at­si­ran­da ta­da, kai glo­bė­jai ne­be­ten­ka kan­try­bės, per­de­ga ir grą­ži­na glo­bo­ti­nį į glo­bos įstai­gą. De­ja, to­kių at­ve­jų vis dar pa­si­tai­ko. Sun­ku nu­spė­ti žmo­nes, pa­ma­ty­ti juos iki ga­lo, bet sten­gia­mės, kad grą­ži­ni­mų bū­tų kuo ma­žiau.

– Na, bet juk glo­bė­jai ir­gi žmo­nės, ir jiems rei­kia pa­lai­ky­mo…

– Tei­sin­gai! Gre­ta pro­fe­sio­na­laus glo­bė­jų ir įtė­vių ren­gi­mo la­bai svar­bu už­tik­rin­ti rei­ka­lin­gą so­cia­li­nių pa­slau­gų kie­kį jau esa­miems glo­bė­jams. La­bai svar­bu, kad glo­bė­jai ne­per­deg­tų, kad ga­lė­tų pail­sė­ti nuo rū­pes­čių, tu­rė­tų ga­li­my­bę pa­si­nau­do­ti ato­kvė­pio pa­slau­go­mis. Šiuo me­tu Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne ak­ty­vios glo­bė­jų tar­pu­sa­vio pa­gal­bos gru­pės, tei­kia­mos ne­mo­ka­mos psi­cho­lo­gi­nės kon­sul­ta­ci­jos. Glo­bė­jų tar­pu­sa­vio pa­gal­bos gru­pių tiks­las – vie­nam ki­tą pa­drą­sin­ti, pa­si­da­lin­ti pa­tir­ti­mi, kaip ge­riau elg­tis vie­no­je ar ki­to­je kon­kre­čio­je si­tu­a­ci­jo­je. To­kios gru­pės glo­bė­jams pa­de­da pa­si­jus­ti tarp ko­le­gų ir ben­dra­min­čių, nu­ra­mi­na, su­tei­kia emo­ci­nės pa­ra­mos. Glo­bė­jas yra žmo­gus, ku­riam bū­ti­na iš­girs­ti ge­rų žo­džių, jį rei­kia pa­drą­sin­ti, pa­lai­ky­ti, su­teik­ti jė­gų. Glo­ba tik­rai ne­leng­vas dar­bas, ypač ta­da, jei glo­bo­ja­mas dau­giau ne­gu vie­nas vai­kas ar glo­bo­ja­mo vai­ko el­ge­sys ke­lia rū­pes­čių.

Pa­slau­gų glo­bė­jams pra­de­da ras­tis, ta­čiau kol kas tai pro­jek­ti­niai da­ri­niai, ku­riems la­bai rei­kia už­tik­rin­ti tęs­ti­nu­mą.

– Ką pa­tar­tu­mė­te žmo­gui ar šei­mai, ku­ri lyg ir no­rė­tų glo­bo­ti, ta­čiau dar tu­ri abe­jo­nių?

– No­riu pa­si­džiaug­ti, jog Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne tu­ri­me bū­rį pui­kių glo­bė­jų, ku­rie glo­bo­ti ėmė­si jau se­niai, šį ke­lią pa­si­rin­ko są­mo­nin­gai ir vis dar tu­ri tam jė­gų bei mo­ty­va­ci­jos. Yra žmo­nių, ku­rie, pa­ma­tę šau­nų glo­bė­jų pa­vyz­dį kai­my­nys­tė­je, at­ei­na į kur­sus ir pa­si­ren­ka glo­bą. Yra žmo­nių, ku­rie tie­siog ne­ga­li pa­lik­ti kai­my­nų, pa­žįs­ta­mų vai­kų sun­kio­se, kri­ti­nė­se jų šei­moms si­tu­a­ci­jo­se ir pa­si­ryž­ta glo­bo­ti. Džiau­giuo­si, kad Aly­taus mies­te ir ra­jo­ne gy­ve­na to­kie su­pra­tin­gi žmo­nės, džiau­giuo­si, kad jiems sa­vi­val­dy­bės ge­ba už­tik­rin­ti rei­kia­mą pa­ra­mą.

Abe­jo­jan­tiems siū­ly­čiau ap­si­lan­ky­ti sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Vai­ko tei­sių sky­riu­je ir gau­ti kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos apie glo­bą ar įvai­ki­ni­mą, taip pat ap­si­lan­ky­ti glo­bė­jų ir įtė­vių mo­ky­muo­se, jei yra ga­li­my­bė, pa­ben­drau­ti su jau esa­mais glo­bė­jais.

Ne­no­riu glo­bos ar įvai­ki­ni­mo pieš­ti vien ro­ži­ne spal­va. Tai la­bai rim­tas ir at­sa­kin­gas dar­bas. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad tai, be abe­jo­nės, yra to­bu­liau­sias sa­vo gy­ve­ni­mo įpras­mi­ni­mas. Tik no­riu per­spė­ti, kad įvai­kio ar glo­bo­ti­nio dė­kin­gu­mas ne­su­žy­dės per me­tus ar po­rą, – vai­kas gal tik su­au­gęs pa­sa­kys „ačiū“ sa­vo įtė­viui ar glo­bė­jui. Ly­giai kaip ir bio­lo­gi­nė­se šei­mo­se už­au­gę vai­kai. Juk tik už­au­gę su­vo­kia­me ir ga­li­me įver­tin­ti, kiek daug mei­lės bei rū­pes­čio mums su­tei­kė mū­sų tė­vai.