Savižudybių prevencija: mitai, tikrovė ir dažniausiai užduodami klausimai

Sukurta : 2016-05-23 11:01:26
Savižudybių prevencija: mitai, tikrovė ir dažniausiai užduodami klausimai

Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 900 žmonių. 100 tūkst. gyventojų Lietuvoje kasmet tenka 32 savižudžiai: maždaug tris kartus daugiau negu Europos Sąjungos vidurkis. Viena iš kliūčių, trukdančių pastebėti savižudybės riziką ir suteikti reikiamą pagalbą – klaidingi įsitikinimai apie savižudybes.

15min pristato paplitusius mitus apie savižudybes ir atsako į dažnai užduodamus su jomis susijusius klausimus. Informacija parengta remiantis „Jaunimo linijos“ puslapiu www.jaunimolinija.lt.

MITAS: Žmonės, kurie kalba apie savižudybę, to vis tiek nepadarys

Maždaug 80 proc. asmenų, kurie nusižudo ar bando žudytis, iš anksto kokia nors forma išduoda apie savo planus. Tad jeigu žmogus užsimena apie savižudybę, tai visuomet rizikos ženklas, kurio negalima ignoruoti. Net jeigu atrodo, kad žmogus tuo manipuliuoja ar tiesiog nori atkreipti dėmesį.

Tai jie padaro ištardami tokias frazes kaip „Tu dar pasigailėsi to, kai aš mirsiu“ arba „Visiems bus geriau, kai manęs nebeliks“. Net jei tokios frazės ištariamos kasdieniu tonu ar su humoru, jos gali rodyti, kad žmogus svarsto apie savižudybę.

MITAS: Kiekviena savižudybė turi aiškią priežastį, kuri gali viską paaiškinti

Dažnai galvojama, kad kiekviena savižudybė turi savo konkrečią priežastį – nelaimingą meilę, prarastą darbą, artimo žmogaus mirtį ir t. t. Tačiau realybė yra daug sudėtingesnė.

Savižudybę visuomet lemia daugelis įvairių veiksnių: žmogaus charakterio savybės, asmeninė patirtis, nuostatos ir vertybės, santykiai su kitais žmonėmis ir t. t. Konkretus įvykis gali būti tik paskutinis lašas, kuris perpildo prisipildžiusią taurę, tačiau jokiu būdu ne vienintelė priežastis.

Savižudybė yra procesas – prie jos einama palaipsniui, vienam po kito sekant skausmingiems išgyvenimams, kai pasiekiama riba, jog žmogus nebegali ištverti to, ką jaučia. Tuomet vienintelis dalykas, apie ką žmogus galvoja – kaip nebejausti, o vienintelis matomas būdas – savižudybė.

MITAS: Žudosi tik sergantys psichikos ligomis

Šiame mite yra dalis tiesos – psichikos ligos, ypač klinikinė depresija, padidina savižudybės riziką. Tačiau ženkli dalis besižudančiųjų neserga jokia psichikos liga. Ir atvirkščiai – didžioji dalis sergančių depresija ar kitomis psichikos ligomis nenusižudo.

Emocinis skausmas ir liūdesys, kurį jaučia besižudantieji, nebūtinai yra psichikos ligos požymiai.

MITAS: Jei žmogus nori nusižudyti, niekas jo nesustabdys

Net itin sunkia depresija sergantys asmenys iki paskutinio momento dvejoja, nes jaučia norą gyventi. Jie nenori mirti: jie nori, kad skausmas liautųsi. Svarstantys apie savižudybę žmonės nėra nei stiprūs, nei silpni – jie tiesiog jaučia skausmą.

Svarbu nepamiršti, jog apie savižudybę galvojantis dar nėra nusprendęs mirti, jis jaučiasi sumišęs, nemato kitų išeičių, tačiau giliai viduje neretai tikisi būti išgelbėtas, tad vienokiais ar kitokiais būdais gali pranešti apie savo mintis.

Skausmas gali sumažėti juo pasidalinus su artimu žmogumi. Atviras ir nuoširdus pokalbis – vienas patikimiausių savižudybės prevencijos būdų.

MITAS: Klausti prislėgto žmogaus, ar jis turi minčių apie savižudybę, pavojinga, nes tai gali jį paskatinti nusižudyti

Jei žmogus negalvoja apie savižudybę, tai vienas klausimas jam tikrai tokios minties neįpirš. Užtat žmogui, kuris jau apie tai svarsto, atviras pokalbis tikrai nepakenks, o kaip tik padės.

Dažnai žmonės, galvojantys apie savižudybę, šias mintis laiko paslaptyje arba užsimena tik netiesiogiai. Atviras pokalbis jiems gali atnešti didelį palengvėjimą.

Sunku kalbėti su prislėgtu žmogumi, galvojančiu apie savižudybę. Tačiau tai yra geriausias būdas suteikti pagalbą.

Kaip padėti sau, jei kyla mintys apie savižudybę?

Išgyvenantys sunkų gyvenimo etapą turėtų:

Prisiminti, kas padėdavo praeityje. Verta prisiminti, kas anksčiau padėdavo, kai būdavo sunku, ir pabandyti tuos dalykus pritaikyti esamoje situacijoje.

Vengti būti vienam. Verta praleisti didžiąją laiko dalį su kitais žmonėmis. Su artimais žmonėmis galima kalbėtis apie savo jausmus bei mintis. Jei atrodo, kad artimų galinčių padėti žmonių nėra, padėti gali „Jaunimo linija“ ar kiti emocinės pagalbos teikėjai. Jų kontaktus galima rasti puslapyje www.klausau.lt/telefonai.

Susikurti atsigavimo planą ir vadovautis dienotvarke. Tai padės sukurti stabilumo, kotrolės ir gebėjimo numatyti ateitį jausmus. Planą susikurti galima puslapyje http://www.jaunimolinija.lt/lt/apie-savizudybes/kaip-padeti-sau/kontraktas/ .

Rūpintis savo saugumu. Iš namų verta pašalinti priemones, kuriomis galima pakenkti sau – peilius, tabletes, virvę.

Ieškoti pagalbos. Verta kreiptis į psichologą, nes jis gali padėti rasti stiprybės ir būdų išgyventi šį sunkų periodą bei judėti pirmyn.

Šaltinis: Ugnius Antanavičius, www15min.lt

Kokie simptomai rodo, kad artimasis gali galvoti apie savižudybę?

Pasikeitusi savijauta. Artimasis gali atrodyti apimtas nevilties, liūdnas, užsisklendęs, pesimistiškas labiau negu anksčiau.

Pasikeitęs elgesys. Asmens gali nebedominti anksčiau mėgta veikla, jis gali atrodyti viskam abejingas, apsileisti ar elgtis rizikingai, lyg jam nerūpi jo gyvybė. Kartais apie savižudybę galvojantys žmonės ima dalinti savo daiktus, grąžinti skolas ar parašo testamentą.

Domėjimasis mirties tema, savižudybės būdais ir priemonėmis.

Netikėtas palinksmėjimas, pažvalėjimas po ilgai sekusios prislėgtos nuotaikos. Tai gali reikšti, kad žmogus nusprendė nusižudyti, o radęs savo problemų sprendimo būdą jaučia palengvėjimą.

Tai, ką jis kalba. Dažnai galvojantis apie savižudybę tiesiogiai ar netiesiogiai užsimena apie savo mintis. Jis gali prabilti apie gyvenimo beprasmybę, jog nieko nebenori, nebegali taip gyventi, nori, jog viskas baigtųsi.

Kaip padėti kitam, svarstančiam apie savižudybę?

Kilus įtarimui, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę – atvirai su juo pasikalbėti. Kartais to užtenka. Galimybė pasidalinti jausmais, atvirai pasipasakoti apie savo jausmus ir mintis, būti išklausytam nesmerkiant ir nemoralizuojant, sumažins kenčiančio žmogaus kančią.

Nenuvertinti žmogaus problemų. Svarstančiam apie savižudybę žmogui ji atrodo kaip vienintelė sprendimo būdas, o jį supančios problemos atrodo nepakeliamos. Todėl reikia vengti pasakymų „viskas bus gerai“, nes žmogui atrodo, kad taip nebus. Ir jis gali pasijusti neišgirstas bei nesuprastas.

Pasiūlyti jam kreiptis psichologinės pagalbos. Išklausius galvojantį apie savižudybę žmogų, verta jį skatinti kreiptis psichologinės pagalbos. Galima padėt tą pagalbą suorganizuoti arba net pasisiūlyti tą žmogų palydėti. Tai jam padės.

Kaip padėti nusižudžiusio žmogaus artimajam?

Būti su netektį išgyvenančiu žmogumi. Jam reikia leisti atvirai kalbėti apie netektį, priimti jo širdgėlą, liūdesį, sielvartą ir ašaras. Nebūtina kažko sakyti: supratingumas ir palaikymas, galimybės kalbėti apie viską suteikimas ar tiesiog buvimas šalia yra geriausias būdas parodyti savo rūpestį.

Pakviesti jį imtis veiklos, kuri anksčiau džiugindavo. Galima pakviesti jį susitikti, kažką veikti kartu. Svarbu imtis iniciatyvos pačiam, nelaukiant, kol jis paprašys pagalbos pats: to gali niekada nenutikti.

Leisti kalbėti apie nusižudžiusįjį. Nusižudžiusiųjų artimieji dažnai užsidaro savyje ir neturi galimybės su kuo nors pasidalinti prisiminimais apie nusižudžiusįjį. Kalbėjimas apie krizinį išgyvenimą mažina su juo susijusią emocinę įtampą, padeda priimti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko.

Nesakyti „viskas bus gerai“, „laikas užgydys žaizdas“ ar pan. Nereikėtų žmogaus skubinti nebejausti skausmo – skausmas tokioje situacijoje yra normalu.

Padėti buityje. Gedėjimas atima daug jėgų, tad žmogui kartais praverčia pagalba su kasdieniais darbais, pavyzdžiui, būnant su vaikais ar gaminant pietus.

Paskatinti kreiptis psichologinės pagalbos. Kai žmogus nebesugeba pats susitvarkyti su jaučiamu sielvartu, jam būtina specialisto pagalba padedant susivokti savo jausmuose, priimant artimojo savižudybę bei judant pirmyn.

Savižudybių problemą kelia ir prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuota socialinė kampanija „Už saugią Lietuvą“. Ji kviečia skirti savo laiką, dėmesį ir žinias tiems, kuriems šiuo metu reikia mūsų visų pagalbos.