Socialinio verslo kūrėja J. Zibireva: Projekto moto yra antras šansas žmogui ir rūbui

Sukurta : 2017-02-27 11:34:13
Socialinio verslo kūrėja J. Zibireva: Projekto moto yra antras šansas žmogui ir rūbui

Šaltinis: Vytautas Raškauskas, www.bernardinai.lt

Socialiniais projektais garsėjanti kostiumų ir mados dizainerė Janina Zibireva pavasarį pasitiks mados prekinio ženklo „Lech Lecha“ pristatymu. Kartu tai ir socialinio verslo iniciatyva – ateityje planuojama darbo vietas kurti socialinę atskirtį patiriantiems ir nuo priklausomybių sveikstantiems žmonėms, dalyvavusiems jau ir pirmosios rūbų kolekcijos kūrimo procese. „Lech Lecha“ mada ne tik socialiai atsakinga ir palanki gamtai, ji dar ir vienetinė – drabužiai ir aksesuarai yra nedauginami. Visus juos netrukus bus galima įsigyti, tačiau visų pirma Janina kviečia į nemokamą kolekcijos pristatymo renginį, kuris Vilniuje, Vaidilos tearte (Jakšto g. 9) vyks kovo 1 d., 19.30 val.

Artėjant „Lech Lecha“ premjerai, jauna dizainerė pasakojo, kaip mados pasaulį nusprendė iškeisti į socialinius projektus ir galiausiai atrado unikalų savo kelią, kur pagalba žmonėms dera su noru kurti išskirtinę madą.

Nuo vaikystės svajojai apie mados pasaulį. Sėkmingai įstojai į Vilniaus dailės akademiją ir studijų metais netgi atlikai praktiką Madride, dizainerės Agathos Ruiz de la Prada mados namuose. Tačiau vėliau ėmeisi savanoriauti „Betanijos“ valgykloje ir dienos centre, o po to – „Carite“. Kaip nutiko, kad pasukai savanorystės, socialinių projektų, o ne vadinamosios aukštosios, pelno siekiančios, mados keliu?

Mados pasaulyje neradau sau vietos. Tuštybė, blizgučiai, prabanga ir nesiskaitymas vienų su kitais. Laikas, praleistas ten, privertė susimąstyti, kaip norėčiau dirbti, jei turėčiau savo studiją, daug darbuotojų, kurie tokie talentingi ir šilti – kaip norėčiau juos mylėti, su jais kartu kurti, gyventi. Todėl grįžusi daviau sau pažadą ir netgi parašiau sau laišką, drąsindama save būti kitokią ir nepamesti savęs. O pamesti, manau, labai lengva turint daug atsakomybių, darbų, dėmesio – gali  greit išpuikti.

Grįžusi po stažuotės turėjau parengti kolekciją – ir jau tada pradėjau sukti socialinių projektų link. Modeliais rinkausi ne tipines, liesas manekenes, o įvairių figūrų ir amžių moteris. Po baigimo norėjau vėl išvykti stažuotis svetur, bet nieko įdomaus neradau. Prasidėjo egzistencinė krizė. Vaikystėje jaučiausi ypatinga, o baigusi svajonių specialybę – lyg būčiau niekas. Vasarai pasibaigus dirbau padavėja, tampiau padėklus gruziniškame restorane. Vieną dieną nusprendžiau padaryti gerą darbą – surinkau savo senus drabužius ir nunešiau į „Caritą“.

Manęs ten paprašė savanoriauti benamystę ir skurdą patiriančių žmonių valgykloje. Sutikau, bet vėliau sau pagalvojau: o, Viešpatie, kokie ten žmonės, o tikriausiai dar ir smirda… tokia tad buvau princesė. Bet jeigu daviau žodį gyvenime, tai jo laikausi. Ir Dievas mane nubloškė į vietą, kur vėl sutikau Jėzų Kristų – Betanijos žmonių akyse, jų šypsenose. Tą dieną, kai nuėjau savanoriauti, pavadinčiau įsimylėjimu.

Tepiau sumuštinius, bendravau su darbuotojais, savanoriais, o tada atėjo metas su ten besilankančiais žmonėmis gerti arbatą. Šnekučiavomės, pradėjau piešti jų portretus, nes galvojau, kaip juos pradžiuginti. Po pirmos dienos jie spaudė man rankas, viena moteris net pabučiavo į žandą ir visi kupinom meilės akimis dėkojo. Ir aš išėjusi apsiverkiau ir jaučiausi kaip įsimylėjus, su drugeliais pilve. Tada pasiryžau savanoriauti ilgai ir reguliariai, kartą per savaitę.

Man patinka ten būti. Aš ten mokausi mylėti ir priimti. Manau, kad kiekvienas iš mūsų savo kūryba ir darbu turime nešti pasauliui gerovę. Juolab kad menas yra toks galingas įrankis. Jis privalo turėti žinutę. Ir norisi, kad ta žinutė būtų tikra, ne dirbtina.

Bendradarbiaudama su lauko reklamos agentūra Vilniuje parengei socialinį projektą „Atsimerk“, kurio metu visame mieste ant lauko reklamos skydų buvo galima išvysti tavo „modelių“, žmonių iš „Betanijos“, nuotraukų su atsakymais į klausimą, koks žmogus yra gražus. Kaip pati sau atsakai į klausimą, koks žmogus yra gražus?

Tas, kurio širdis graži. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, grožis iš tiesų eina iš vidaus. Kartais matai gražius viršelius, bet kai žmogus atidaro savo viršelio turinį... Niekada negali vadovautis pirmu įspūdžiu. Aš esu vizualaus meno atstovė, turiu kritinį matymą ir galiu pakritikuoti stilių, bet suprantu, kad, sutikusi žmogų, turiu jį pažinti ir pažinusi galiu pamatyti visai kitomis akimis. Viduje yra tikrasis grožis.

Kaip atradai raktą į „Betanijos“ žmonių širdis? Kaip juos įkalbėjai tapti „modeliais“, matomais šimtams tūkstančių vilniečių?

Nežinau atsakymo. Viskas vyko ne per dieną ir ne per savaitę. Tai buvo ilgalaikio darbo vaisiai. Mes tapome draugais. Aš esu menininkė, nesu socialinė darbuotoja ar psichologė. Kaip Mažajame prince yra lapės scena, kur sakoma, kad jei nori su manimi pažaisti, turėtum mane prisijaukinti, tai tiek jie prisijaukino mane, tiek aš prisijaukinau juos. Palaipsniui, jau įgavus pasitikėjimą vienų kitais, nebuvo sunku įkalbėti. Tie žmonės ateidavo ir dėl savęs, bet ir dėl manęs – tas šitame projekte man buvo ypač gražu. Ir šitam, bet ir kitam, kuris paskui gimė, žmonės ateina ne tik kažko gauti, bet ir duoti.

Papasakok apie savo naująjį socialinį projektą „Lech Lecha“.

Po „Atsimerk“ ilgai svarsčiau, ką veikti toliau, kaip gyventi. Mečiau padavėjos darbą ir nusprendžiau, kad reikia siekti svajonės – būti mados dizainere, bet kurti kitaip. Supratau, kad mano kūryba turi padėti kitiems. Taip gimė „Lech Lecha“ – mados prekinis ženklas ir socialinio verslo iniciatyva.

Kovo 1 d. pristatysime savo pirmąją kolekciją, kurią kurėme iš senų dėvėtų drabužių, kuriuos žmonės paaukoja. Jų yra didelis perteklius. Kaip dažnai mėgstu sakyti: žmogus nori turėti ką apsirengti, pavalgyti, bendrauti, draugauti, užsidirbti – ir gavęs paaukotą paltą jis patenkins tik vieną iš tų poreikių. Jam reikia šiek tiek daugiau. Todėl mes perdirbame drabužius ir gaminame naujus, o į kūrybos procesą – dekorą ir visą meninę koncepciją – įtraukiame žmones, kurie kenčia benamystę, skurdą, nepriteklių, vienatvę. Dar prijungiame dienos centrą „Aš esu“. Tai yra priklausomų asmenų bendruomenė, kur žmonės sveiksta nuo priklausomybių alkoholiui, narkotikams. Nuo rugpjūčio mėnesio nuolat susirinkdavome ir kartu būdavome kūrybinėse dirbtuvėse.

Kokia šio projekto žinia? Ką juo nori pasakyti?

Šio projekto moto, nors ir negerai sugretinti žmogų ir drabužį, bet turbūt yra antras šansas. Tai yra antras šansas žmogui stotis ant kojų, tai nauja gyvenimo pradžia. Tiek antras šansas drabužiui prisikelti iš numirusių ir būti panaudotam. Ir „Lech Lecha“ išvertus iš hebrajų kalbos reiškia „išeik link savęs“. Tai yra išėjimas į naują pradžią, virsmas iš seno į naują.

Kaip vyksta kūrybinis procesas?

Iš bendruomenių „Betanija“ ir „Aš esu“ susirinkdavo kiek daugiau nei 20 žmonių. Kūrybinių dirbtuvių metu kalbėdavome tam tikromis temomis – apie meilę, laimę ar mėgstamą maistą. Kartais tokiomis temomis ir taip rimtai, kad akyse tvenkdavosi ašaros. O kartais mes juokdavomės iki ašarų. Dažnai žmonės ateidavo susikrimtę, liūdni, bet išsiskirstydavome visi su šypsenomis veiduose, dėkingumo žodžiais ir pagerėjusia nuotaika.

Kūrybai dažniausiai naudodavome tekstilinius dažus, nes vis dėlto tai, ką sukūrėm, reikėjo perkelti ant drabužio ir dar kad tas drabužis būtų funkcionalus. Kūrybinių dirbtuvių rezultatas užfiksuotas rūbuose.

Pavyzdžiui, palto tema yra vaikystė, todėl jo dekore galime matyti mėgstamiausių saldainių motyvus. Kitas švarkelis galbūt kurtas kalbant apie kosmosą, kuriame viskas įmanoma. Dar kitu daiktu, pavyzdžiui, kuprine, pasakojama istorija apie mėgstamiausią maistą. Siekiame, kad tie daiktai, kaip meno kūriniai, turėtų istoriją ir kiekvienam žmogui primintų tai, kas gyvenime yra labai svarbu – nors ir labai paprasta – ir ką mes dažnai pamirštame: pavalgyti, pamiegoti, turėti draugų, šeimą, turėti kažką, kam esi reikalingas.

Sudėtingiausia yra techninė dalis. Daryti iš seno į naują skamba galbūt lengvai, bet techniškai kartais lengviau pasiūti naują. Čia darbavomės dviese – super komanda – aš ir mano mama. Juokaudama ji mane vadino direktore, o aš ją vyriausia technologe, ir dviese mes nuo spalio pabaigos intensyviai pradėjome dirbti, siūti, konstruoti.

Kas kolekcijos pristatyme demonstruos rūbus?

Į demonstravimą pakviesti tiek profesionalūs modeliai, aktoriai, tiek ir drąsiausieji, ištikimiausieji projekto dalyviai, kurie nebijos, nes žengti podiumu nėra jau taip paprasta. Reikia drąsos. Nenorime, kad žygiuotų vien tiktai profesionalios menekenės, norime bendrystės, kad ji atsiskleistų ir ant podiumo.

Ar sulauki palaikymo iš šeimos, bičiulių?

Pastaruoju metu vis daugiau durų atsidaro, kai to reikia. Sutinku daug nuostabių žmonių. Jaučiu didelį palaikymą iš visuomenės, žmonių, labai juo džiaugiuosi ir vertinu, ir dėkoju Dievui. Be abejo, sutinku ir sakančiųjų, kad kam aš čia darau, pati vos ant kojų stovinti. Ir tai yra tiesa. Kita vertus, noriu ne tik rūpintis savimi, kad stovėčiau ant tų kojų, bet ir kitus kelti. Negaliu ignoruoti šio noro.

Kolekcijos pristatymas – jau netrukus. O kas toliau?

Manau, kad grįšiu prie kūrybinių dirbtuvių dienos centruose ir bandysiu apie tai skleisti žinią. Mūsų tikslas iš tiesų yra virsti ne tik vienadieniu projektu, bet plėstis. Ateityje svajoju kurti naujų darbo vietų. Kad tai būtų ne tik kūrybinės dirbtuvės, žmonėms duodančios moralinį peną, bet ir įmonė, kad joje atsirastų darbo vietų, kad jų daugėtų. O vėliau šitą modelį, kurį sukursime, plėsti į kitus miestus ir šalis. Augti kartu. Ir toliau bandysiu kurti socialią, labiau prasmingesnę madą nei tik apsirengimas.  

 

Nuotr.: Simonos Kuzminskaitės