Trisdešimties vaikų tėvai

Sukurta : 2016-05-27 11:10:19
Trisdešimties vaikų tėvai

Šaltinis: Daiva Baronienė, www.lzinios.lt

Prieš pen­ke­rius me­tus Anykš­čių ra­jo­no Jo­kū­ba­vos kai­me šei­my­ną įkū­rę Si­mo­na ir Ne­ri­jus Tu­biai šiuo me­tu rū­pi­na­si 15 vai­kų, o per vi­sus jos gy­va­vi­mo me­tus tė­viš­ką mei­lę yra par­odę 30-iai tė­vų ne­pri­žiū­ri­mų ne­pil­na­me­čių.

Šei­my­nos, ku­rias įkū­rę žmo­nės rū­pi­na­si vals­ty­bės jiems pa­ti­kė­tais vai­kais, mū­sų ša­ly­je gy­vuo­ja jau tre­čią de­šimt­me­tį. Ta­čiau S. ir N. Tu­biai tei­gia, jog apie šei­my­nas, ku­rios yra ta­pu­sios al­ter­na­ty­va vai­kų glo­bos na­mams, Lie­tu­vo­je ži­no dar la­bai ne­daug kas. Kas yra šei­my­na ir ko­kiais pa­grin­dais ji gy­vuo­ja, Tu­biai nuo­lat aiš­ki­na gy­dy­to­jams, į ku­riuos krei­pia­si dėl vai­kų svei­ka­tos, šei­my­nos gy­va­vi­mo pri­nci­pus ten­ka dės­ty­ti ir tvar­kant pre­kių įsi­gi­ji­mo do­ku­men­tus, bend­rau­jant su įvai­rio­mis val­džios ins­ti­tu­ci­jo­mis.

„Kai pa­bos­ta aiš­kin­ti, kas yra šei­my­na, sa­kau, kad tai mud­vie­jų su žmo­na įkur­ti vai­kų glo­bos na­mai. Tuo­met iš­girs­tu: „Taip ir rei­kė­jo sa­ky­ti“, – LŽ pa­sa­ko­jo Ne­ri­jus.

Įsi­vaiz­da­vo ki­to­kią šeimyną

Jo­kū­ba­vos šei­my­nos pa­va­di­ni­mas par­ink­tas pa­gal kai­mo, ku­ria­me sto­vi jos na­mai, pa­va­di­ni­mą. Anks­čiau šia­me kai­me vei­kė Ąžuo­že­rių (vie­to­vė, ap­ra­šy­ta ra­šy­to­jo An­ta­no Vie­nuo­lio kū­ri­ny­je „Ą­žuo­že­rių An­ta­nu­kas“) vai­kų glo­bos na­mai, va­do­vau­ja­mi Ne­ri­jaus ma­mos. Kai šią įstai­gą bu­vo nu­tar­ta už­da­ry­ti, de­vy­nis jo­je gy­ve­nu­sius vai­kus ry­žo­si glo­bo­ti šei­my­ną įstei­gu­si N. Tu­bio ma­ma. Ji ir pa­siū­lė sū­nui su mar­čia tęs­ti jos pra­dė­tą dar­bą ir rū­pin­tis vai­kais.

 „Į­si­vaiz­da­vau, kad va­do­vau­da­mi šei­my­nai ir bū­si­me šei­ma, ku­rio­je augs iki 10 vai­kų. Ta­čiau rea­ly­bė yra ki­to­kia. Mū­sų glo­bo­ti­niai nuo­lat kei­čia­si. Vie­nus jų at­ve­ža trum­pam, ki­ti pa­bū­na il­gė­liau, o pa­skui ar­ba grįž­ta pas ti­kruo­sius tė­vus, ar­ba juos pa­sii­ma glo­bo­ti gi­mi­nai­čiai. Yra ir to­kių, ku­rie iš­ve­ža­mi į vai­kų glo­bos na­mus“, – kal­bė­jo Ne­ri­jus.

Si­mo­na tei­gė, jog prie vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų at­ve­ža­mų vai­kų ji la­bai grei­tai pri­pran­tan­ti, tad at­sis­vei­kin­ti su jais bū­na skau­du. „Iš tie­sų tai, kad dau­gu­ma vai­kų pas mus pa­bū­na trum­pai, – vie­nas skau­džiau­sių da­ly­kų šei­my­nos gy­ve­ni­me“, – sa­kė mo­te­ris. An­tai va­kar Jo­kū­ba­vos šei­my­no­je bu­vo 15 vai­kų, iš jų aš­tuo­ni – lai­ki­ni šių na­mų gy­ven­to­jai.

S. ir N. Tu­biai pa­brė­žė, kad jų dar­bas – ne vien rū­pin­tis jiems pa­ti­kė­tais vai­kais, bet ir pa­lai­ky­ti ry­šius su jų tė­vais. Šie pa­pras­tai ser­ga pri­klau­so­my­bės li­go­mis ir kar­tu ne­tu­ri so­cia­li­nių įgū­džių bei ge­bė­ji­mų rū­pin­tis vai­kais. „Re­gis, da­ro­me ele­men­ta­riau­sius da­ly­kus. Ta­čiau ne vie­nas mums at­vež­tas vai­kas nu­stem­ba ma­ty­da­mas mus tvar­kan­tis, ga­mi­nant mais­tą, ne­sup­ran­ta, kam rei­kia pra­us­tis ar va­ly­ti dan­tis“, – pa­sa­ko­jo Si­mo­na. Ji taip pat at­krei­pė dė­me­sį, jog re­tas glo­bo­ti­nių kal­ba ne­var­to­da­mas keiks­ma­žo­džių. „Kai pers­pė­ja­me, kad ne­si­keik­tų, vai­kai nu­stem­ba ir aiš­ki­na mums, jog taip kal­ba jų tė­vai“, – pri­dū­rė Ne­ri­jus.

Rū­pin­sis iki senatvės

S. ir N. Tu­biai Jo­kū­ba­vos šei­my­nos tė­vais ta­po ir de­vy­nis vai­kus au­gin­ti ap­siė­mė, kai Si­mo­nai te­bu­vo 27-eri, Ne­ri­jui – 32 me­tai, o jų du­kre­lei Ie­vu­tei – tre­ji. „Ta­da už šei­my­nas at­sa­kin­gi Anykš­čių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tai mums to ne­sa­kė, bet da­bar jie pa­brė­žia ne­la­bai ti­kė­ję mū­sų sėk­me ir tuo, kad mū­sų šei­my­na gy­vuos. O mes ir tuo­met sa­kė­me, ir da­bar tvir­ti­na­me, kad esa­me pa­si­ry­žę tu­rė­ti šei­my­ną ir vai­kais rū­pin­tis iki se­nat­vės“, – pa­žy­mė­jo Ne­ri­jus.

Si­mo­na pa­si­džiau­gė, jog po tri­jų mė­ne­sių da­bar jau aš­tuon­me­tei du­krai jie­du su Ne­ri­ju­mi pa­do­va­no­sian­tys bro­liu­ką. Jo ne­kan­triai lau­kia ne tik Ie­vu­tė, bet ir ki­ti šei­my­nos vai­kai. „Iš­ties ma­lo­nu, kad vai­kai ma­ni­mi rū­pi­na­si, nuo­lat pri­me­na, kad ne­per­varg­čiau, ra­gi­na pa­il­sė­ti“, – kal­bė­jo S. Tu­bie­nė.

Abu šei­my­nos tė­vai – pe­da­go­gai. Juo­du tei­gė šią spe­cia­ly­bę rin­kę­si at­sa­kin­gai, no­rė­ję dirb­ti su vai­kais, ta­čiau ne­ma­nę, kad su bū­riu vai­kų teks leis­ti ne vien die­nas, bet ir nak­tis. Rū­pin­da­mie­si jais, su­tuok­ti­niai yra pa­sis­kirs­tę dar­bus. Pir­mas pa­bun­da Ne­ri­jus. Jis di­džiu­lei šei­my­nai par­uo­šia pus­ry­čius ir iš­ve­žio­ja vai­kus: vie­nus – į dar­že­lį, ki­tus – į mo­kyk­lą. Pa­kir­du­si Si­mo­na rū­pi­na­si dar­že­lio dar ne­lan­kan­čiais ma­žy­liais (ma­žiau­siam vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tų at­vež­tam vai­ku­čiui te­bu­vo mė­nuo), su­žiū­ri ūkį, ga­mi­na pie­tus, skal­bia, tvar­ko na­mus ir dar­žus. So­dy­bo­je yra ver­šiu­kas, dau­gy­bė viš­tų, žą­sų, eg­zo­tiš­kų pa­ukš­čių – po­vų, fa­za­nų.

Ne­ri­jus ti­ki­no, kad šie pa­ukš­čiai jam tei­kia ne ma­žiau džiaugs­mo nei vai­kai. Ka­dan­gi N. Tu­bis yra dai­lės pe­da­go­gas, šiuo me­tu yra pa­si­ren­gęs ant dro­bės at­spaus­ti sa­vo da­ry­tas me­ni­nes pa­ukš­čių nuo­trau­kas ir jo­mis pa­puoš­ti na­mus.

Lau­kia svečių

„Prieš pen­ke­rius me­tus šei­my­ną įkū­rė­me la­bai nu­gy­ven­tuo­se na­muo­se, ku­riuo­se ne­bu­vo jau­ku nė mums pa­tiems, ne­drą­su bu­vo į na­mus įsi­leis­ti sve­čių. Ta­čiau vi­sai ne­se­niai lė­šų na­mams su­tvar­ky­ti sky­rė Anykš­čių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė. Da­bar, su­tvar­kius pa­sta­to vi­dų, mums čia la­bai jau­ku ir ge­ra“, – sa­kė Si­mo­na. Ne­ri­jus pa­sa­ko­jo, kad ar­ti­miau­siu me­tu už sa­vi­val­dy­bės skir­tas lė­šas bus re­mon­tuo­ja­mas pa­sta­to sto­gas, o pa­skui – ir na­mų iš­orė.

S. ir N. Tu­biai pa­si­džiau­gė, kad ir jiems pa­tiems, ir vai­kams daug pa­de­da or­ga­ni­za­ci­ja „Gel­bė­kit vai­kus“. Jos rū­pes­čiu bu­vo gau­ta bal­dų, vai­kams iš­rū­pi­na­ma ga­li­my­bė iš­vyk­ti į sto­vyk­las. „O mums pa­tiems bu­vo įteik­tas ne­mo­ka­mas ke­lia­la­pis sa­vai­tei į Drus­ki­nin­kus“, – pri­dū­rė Si­mo­na. Drau­ge ji pa­brė­žė, kad iš itin gra­žio­je vie­to­je įsi­kū­ru­sios Jo­kū­ba­vos nei jiems pa­tiems, nei šei­my­nos vai­kams ne­la­bai no­ri­si iš­va­žiuo­ti.

„Kai dar bu­vo­me ne­se­niai įsi­kū­rę, mus ap­lan­ky­ti bu­vo pa­no­ru­si pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. Šią mus la­bai pra­džiu­gi­nu­sią, bet kar­tu ir iš­gąs­di­nu­sią ži­nią mums pra­ne­šė pre­zi­den­tū­ros at­sto­vai“, – pa­sa­ko­jo Si­mo­na. Tuo­met ji pra­šiu­si pre­zi­den­tės ne­va­žiuo­ti, kol ne­bus su­tvar­ky­tas bent na­mų, ku­riuo­se įsi­kū­ru­si šei­my­na, vi­dus.

Da­bar Si­mo­na ir Ne­ri­jus Tu­biai jau pa­si­ren­gę pri­im­ti sve­čius, tad mie­lai lau­kia ir pre­zi­den­tės, ir ki­tų, ku­riems rū­pi su­ži­no­ti, kas yra šei­my­na ir kaip ji gy­ve­na.