Kupiškio algoritmas: ar įmanoma jį pakartoti kitose savivaldybėse

Sukurta : 2016-04-20 14:19:06
Kupiškio algoritmas: ar įmanoma jį pakartoti kitose savivaldybėse

Skaudų faktą, kad savižudybėmis Lietuva pirmauja Europoje ir pasaulyje, žino daugelis. Mažiau žinoma tai, kad Lietuvoje yra vietų, kurias ši nelaimė lanko dažniau nei kitas. Viena jų – Kupiškio rajonas.

Būtent Kupiškį pasirinko Vilniaus ir Kauno psichologų bei psichiatrų komanda, po talentingo aktoriaus Vytauto Šapranausko tragedijos nusprendusi, kad reikia sukurti veiksmingą savižudybių prevencijos strategiją. Strategijos buvo kuriamos ir anksčiau, bet naudos jos nedavė. Nepavyko ir tą kartą. Tuometinis sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis sudarė darbo grupę, bet, kaip dažniausiai atsitinka Lietuvoje su tokiais biurokratiniais dariniais, strateginių žingsnių ir vėl neatsirado.    

Važiuokime ten, kur blogiausia

Kaip prisimena Vilniaus universiteto profesorė psichologė Danutė Gailienė, tuomet emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovas Paulius Skruibis pasiūlė: gal pradėkime nuo mažesnės vietovės – iš tų, kur padėtis blogiausia.  

Peržiūrėjo savižudybių statistiką. Tai buvo Kupiškis. Dar prisidėjo tuometinio Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ skambutis, kviečiantis susitikti su Kupiškio bendruomene kalbėtis apie jų situaciją.

Lietuvos psichologų kongrese į besiformuojančią komandą, kurioje jau buvo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriai Nida Žemaitienė, Aurelijus Veryga, psichiatras Arūnas Germanavičius, įsijungė energinga psichologė iš Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos Valija Šap. Svarstant veiklos linijas ir atsirado sąvoka Kupiškio algoritmas su prevencine, intervencine, postvencine grandimis. 

Prevencinė veikla prasidėjo nuo mokymų, kuriuose dalyvavo ir policininkai, ir mokytojai, ir dvasininkai, seniūnijų ir socialinio paslaugų centro socialiniai darbuotojai, bendruomenių lyderiai. Profesorės D. Gailienės nuomone, tai buvo sėkmingiausia darbo dalis: mokyti žmones pastebėti savižudybės pavojų, atpažinti jį. Nudžiugino policininkai, geranoriškai priėmę tokių mokymų galimybę.

Iš rankų į rankas

Psichologė Valija jau yra pasakojusi, kaip ją, naujųjų metų rytą važiuojančią automobiliu, sustabdė policininkas, vienas iš mokymų dalyvių. Atpažinęs psichologę jis papasakojo apie du išgerti mėgstančius vyrus, kurių vienas, sunerimęs, kad jo išgertuvių bendras pernelyg dažnai ėmė kalbėti apie savižudybę, apie tai pranešė policijai. Policininkas aplankė tą žmogų ir, kaip jis pasakojo, nustatęs „vidutinį suicidinį laipsnį“ (taigi mokymai tikrai nepraėjo be pėdsakų), iškvietė medikus.      

Kai psichologų ir psichiatrų komanda ėmė lankytis Kupiškyje, rezultatai pasijuto netrukus. Pagaliau žmonės pradėjo suprasti, kad apie sunkius išgyvenimus būtina kalbėtis, nebijoti kreiptis į specialistus pagalbos. Jie įsidrąsino skambinti ne tik dėl savižudybių, bet ir dėl alkoholizmo, ir dėl vidinių traumų po artimųjų netekties.   

Vakare į psichologės namus atvykęs vyriškis pasakė: „Ten, mašinoje sėdi du mano vaikai, o žmona miršta ligoninėje, padėkite“. Jis ieškojo psichologinės pagalbos, nes jautė, kad vienas pats nepajėgs pakelti užgriuvusios emocinės naštos.

„Kas dažniausiai atsitinka su tais, kurie mėgina žudytis? Juos nuveža į ligoninę, ten suteikę tik medicininę pagalbą paleidžia, geriausiu atveju duoda psichologo telefoną, kur kreiptis. O žmogus nesikreipia. Ši baimė yra išlikusi dar nuo sovietmečio. Mes Kupiškyje mėginome įvesti sistemą – „iš rankų į rankas“. Tokia algoritmo esmė. Kad žmogus nebijotų ieškoti pagalbos, o jeigu mėgino žudytis, kad apie jį, jau išėjusį iš ligoninės, žinotų šeimos gydytojas, kad psichologas suteiktų mažiausiai keturias konsultacijas“, – pasakoja prof. D. Gailienė.  

Kai sistema neatlaiko

Štai čia iškilo juridinis klausimas: ar tai neprieštaraus pacientų teisių įstatymui? Padedant teisininkams buvo surastas toks atsakymas: konfidencialumo taisyklė galioja visiems, dalyvaujantiems procese.

Tačiau paklauskime, kiek psichologų profesionalų turi Kupiškis? Kaip ir visi kiti rajonai – kur kas mažiau, negu reikėtų.

Valija Šap sako, kad kreipimųsi į psichologus Kupiškyje padaugėjo 3–4 kartus, ir „sistema užsikimšo“. Kai Kupiškio pirminės asmens sveikatos priežiūros centre liko tik vienas psichologas, priimantis žmones kartą per savaitę (kita specialistė išėjo motinystės atostogų), iškilo rimtas pavojus, kad įdėtas darbas, kuriant algoritmą, nueis perniek.

Per dvejų metų iniciatyvos laikotarpį liko neišspręsti ir kiti labai svarbūs klausimai: kaip apmokėti psichologų nuvykimo į seniūnijas ar šeimas išlaidas, kas galėtų finansuoti patalpų išlaikymą ir kitus, iniciatyvai būtinus, dalykus? Kupiškio r. Savivaldybės taryba du kartus svarstė prašymus ieškoti galimybių spręsti šias problemas, tačiau abu kartus buvo priimti neigiami sprendimai.

Į klausimą, ar per dvejus metus padėtis Kupiškyje pagerėjo, kol kas teigiamo atsakymo dar nėra. Valija sako, kad viskas klostosi taip, kaip aprašyta mokslinėje literatūroje: pirmaisiais algoritmo veiklos metais savižudybių skaičius smarkiai sumažėjo, o kitais vėl ūgtelėjo. Rezultatų galima tikėtis maždaug po penkerių metų.

Mokykimės iš islandų

Privačia iniciatyva, padedant verslininkui Vladui Lašui, šiuo metu yra finansuojama trijų psichologų pagalba, kuri pasitelkiama kritiniais atvejais. Šis verslininkas, aktyvus visuomenininkas, pasirūpina, kad ir ekspertų kelionių išlaidos į Kupiškį būtų apmokėtos.

Kupiškio algoritmą būtų galima siūlyti taikyti ir kitose savivaldybėse, jeigu tik jose būtų pakankamai specialistų.  

Tačiau prof. D. Gailienė svarsto, kad juos nebūtina „pririšti“ prie konkrečios vietovės. Vienas ar du psichologai, dirbantys savivaldybės įstaigose, vargu ar pajėgūs suteikti konsultacijų tiek, kiek jų reikia. Galbūt Lietuvoje būtų įmanoma taikyti Islandijos patirtį, kur mažesnėse gyvenvietėse, pabirusiose didelėje teritorijoje, irgi nėra psichologų, tačiau, esant reikalui, specialistų grupė sraigtasparniu skrenda teikti pagalbos.    

Tokia mobili grupė galėtų ir Lietuvoje keliauti iš vienos savivaldybės į kitą – ten, kur nukreiptų koordinuojantis štabas, o specialistų konsultacijos būtų apmokamos valstybės lėšomis.

Savižudybių prevencija susirūpinęs „Rotary“ klubas iškėlė šį klausimą kaip savo veiklos prioritetą. Klubas pasirengęs skirti lėšų, tačiau norėdamas paskatinti savivaldybių dalyvavimą ir motyvaciją, ketina skelbti konkursą, kad šios taip pat įsipareigotų prisidėti prie problemos sprendimo.    

Valija pasakojo, kad, pasklidus žiniai apie Kupiškio algoritmą, sulaukė nemažai skambučių ir svečių iš kitų savivaldybių, susidomėjusių, kaip pritaikyti šią patirtį. D. Gailienės nuomone, viskas būtų įmanoma, tik reikia, kad savivaldybėse atsirastų politinės valios ir būtų tinkamai panaudota tarptautinė patirtis.       

Mokslininkai jau analizuoja Kupiškyje sukauptą informaciją – kas mėgino žudytis, kiek kartų, kokia pagalba veikia efektyviau ir pagal gaunamus rezultatus bei išvadas koreguoti pagalbos metodus. 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorė Nida Žemaitienė, nuo pačios pradžios dalyvavusi kuriant Kupiškio algoritmą, sako, kad skirtingose savivaldybėse problemos yra panašios, bet kiekviename rajone yra savų niuansų, todėl algoritmą reikėtų taikyti atsižvelgiant į situaciją. Štai Kupiškyje nėra anoniminių alkoholikų grupės, o Kaišiadoryse esama labai stiprios, Telšiai turi gerai dirbantį krizių centrą – tai komponentai, į kuriuos svarbu atsižvelgti. Bet, pasak prof. N. Žemaitienės, priemonės, ką daryti, yra aiškios, o pirmiausia reikia žmones mokyti, nuo ko ir buvo pradėta Kupiškyje.

Dar šio mėnesio pabaigoje prof. N. Žemaitienė kartu su „Jaunimo linijos“ vadovu P. Skruibiu planuoja surengti pirmuosius mokymus Kaišiadoryse.

Valstybinio psichikos sveikatos centro skelbiami duomenys rodo, kad, be Kupiškio, imtis efektyvesnių priemonių savižudybių prevencijai reikėtų ir šioms savivaldybėms: Varėnos, Kalvarijos, Pagėgių, Lazdijų, Rietavo, Pasvalio, Neringos, Telšių, Šilalės, Kazlų Rūdos, Kelmės.

Nuotr. Valdo Kopūsto.