Psichologas, Vilniaus universiteto klinikinės ir organizacinės psichologijos lektorius Paulius Skruibis:
Esu daug kartų susitikęs su žmonėmis, kurie neteko savo artimojo dėl savižudybės. Žinau, kad beveik visuomet tai yra milžiniška ir labai skaudi netektis. Taip pat žinau, kaip sunku apie tai atvirai kalbėti. Slegiantys liūdesio, nusivylimo, beprasmybės, pykčio, kaltės ir gėdos jausmai dažnai išgyvenami vienumoje. Artimieji vengia kalbėti apie tai, kaip jaučiasi dėl to, kad bijo likti nesuprasti ar netgi pasmerkti. Psichologinė pagalba arba savitarpio paramos grupės nurašomos, netikint, kad kažkas gali suprasti skausmą ir padėti jį pakelti.
Todėl ši Jurgitos Jurkutės kalba yra nepaprastai svarbi. Penkeri metai po tėčio savižudybės, matyt, yra ta laiko perspektyva, kuri Jurgitai leidžia apie šią netektį kalbėti atvirai, aiškiai įvardinant savo jausmus, tačiau tuo pat metu ir labai tvirtai, remiantis ne tik savo patirtimi, bet ir moksliniais tyrimais. Neabejoju, kad daugybė nusižudžiusiųjų artimų šioje kalboje atpažins save. Viliuosi, kad daugelį jų tai paskatins dalintis savo išgyvenimais su tais žmonėmis, kuriais jie pasitiki. Taip pat tikiuosi, kad tai dar labiau paskatins nusižudžiusiųjų artimųjų savitarpio pagalbos judėjimą (artimiems.lt). Atviras savo jausmų priėmimas ir galėjimas jais dalintis su kitais padeda pakelti netekties skausmą.